Tarybų Sąjungos, Lietuvos ir Rusijos aktoriui Juozui Budraičiui — septyniasdešimt aštuoneri metai. Jis atliko šimtus vaidmenų kine, dešimt metų dirbo Lietuvos ambasados Rusijoje kultūros atašė Rusijoje ir gavo daugiau nei vieną vyriausybės apdovanojimą. Tačiau daug svarbesni nei rekordiniai skaičiai yra šilti santykiai, siejantys Budraitį su jo pažįstamais ir draugais. Jie papasakojo "Sputnik" korespondentui apie aktoriaus talentą užkariauti simpatijas, įsijausti į vaidmenį, ir paaiškino, kodėl vienas Budraitis vertas tūkstančių diplomatų.
Režisierius Sulambekas Mamilovas, filmavęs Budraitį filme "Pykčio diena":
— Juozas nesimokė aktorystės (Budraitis savo karjerą pradėjo, studijuodamas teisę — Sputnik), tačiau jis labai natūraliai pateko į kiną ir teatrą. Jo turtinga, įdomi asmenybė spindi visuose vaidmenyse, tuo tarpu Juozas niekuomet nevaidino iššaukiamai, pernelyg ryškiai.
"Pykčio dienos" scenarijuje buvo du lygiaverčiai pagrindiniai veikėjai — tai atsitinka retai, dažniausiai filmai kuriami apie vieną. Šiems vaidmenims aš ieškojau dviejų ryškių aktorių, kurie laikytų visą šią fantastinę istoriją. Žiūrovai turėjo pajusti: jie nėra vieniši pavojaus akivaizdoje, yra stiprių asmenybių, galinčių laimėti, nuginkluoti blogį.
Aš pasirinkau Juozą Budraitį ir Aleksejų Petrenko, nors meno taryboje mane įspėjo: "Jums bus sunku susitvarkyti su jais. Kaip režisierius, Jūs negalėsite šalia šių aktorių parodyti savo silpnųjų vietų, jie visus ir viską palenks pagal save". Tačiau kai pradėjome dirbti, pamačiau, kad šie žmonės yra labai įdomūs ir, be to, profesionalai.
Filmavimo su Juozu metu supratau, kad filmo atmosfera sukurta tik aktoriaus, jo gilumos dėka. Ir tik tokia, "aktorinė" atmosfera gali sujaudinti žiūrovą. Kiekvieną sceną, kurioje dalyvavo Juozas, aš užbaigdavau jo stambiu planu — ir visas epizodas tarytum atgydavo iš naujo — jo veido išraiškoje, akyse — taip giliai jis įsijausdavo į vaidmenį. Šis jausmas yra neapsakomas, jo nesuvaidinsi ir specialiai nustatyti tokios užduoties aktoriui neįmanoma.
Režisierė Aleksandra Butor, filmavusi Budraitį filmuose "Baltos rasos. Sugrįžimas" ir "Saldus Veros atsisveikinimas":
— Nusprendžiau sukurti kultinės baltarusių juostos "Baltos rasos" tęsinį su Nikolajumi Karačencovu. Aš norėjau, kad mano filmo pagrindinis veikėjas — klastingas vyresnysis brolis iš "Baltų rasų" — su amžiumi viską suprastų ir grįžtų prie savo ištakų. Šiam vaidmeniui reikėjo gražaus subrendusio vyro-uolos. Šio amžiaus baltarusių aktoriai daugiausia vaidina teatre, jie retai filmuojasi.
Aš pradėjau prisiminti tuos aktorius, kuriuos dar vaikystėje mačiau ekrane — ir prisiminiau pasaką "Beprotė Lori" su Juozu Budraičiu, atlikusiu pagrindinį vaidmenį. Aš prisiminiau jį kaip gražų užsienietį ir pamaniau, kad dabar jis turėtų atrodyti gerai. Juozas ne tik nenuvylė mano lūkesčių — visos mūsų filmavimo grupės moterys įsimylėjo jį!
Jau po "Baltų rasų" išėjimo į ekraną aš pasiskundžiau Juozui: "Aš negaliu rasti Meryl Streep tipo aktorės naujam filmui". Jis nedelsdamas pasiūlė man Nelę Savičenko. Aš nuvykau į Lietuvą susipažinti su ja. Mes sėdėjom kavinėje kartu su Savičenko ir Budraičiu, aš pasakojau aktorei apie savo scenarijų, o pokalbio pabaigoje Juozas mirktelėjo: "Gal pagal scenarijų ši herojė turės kaimyną?" Taip jis gavo pagrindinį vaidmenį filme "Saldus Veros atsisveikinimas".
"Belarusfilm" man pasakė: "Vėl nori filmuoti lietuvius? Gal užteks, mieloji? Pasirink iš mūsiškių". Dėl manęs Budraitis, nusipelnęs aktorius, atvyko į kino bandymus, po kurių visi tik skėsčiojo rankomis, niekas negalėjo atsispirti jo kandidatūrai.
Aš labai noriu dar kartą nufilmuoti Budraitį — mes su juo aptarėme Aleksejaus Dudarevo pjesės "Eiliniai" apie Didįjį Tėvynės karą ekranizaciją. Kol kas, deja, šiai idėjai nėra lėšų, tačiau ji laukia savo eilės.
Aktorius Aleksandras Filipenko, su Budraičiu vaidinęs filmuose "Mūšis už Maskvą" ir "Anomalija":
— Mes vaidinome kartu du kartus, bet dažniausiai susitikdavome ne filmavimo aikštelėje, o knygynuose. 90-aisiais, aukso metais, kai ten buvo, ko tik širdis geidžia, mes vis eidavome apsipirkti. Turėjome vieną bendrą pomėgį — ar knygoms buvo pinigų, ar ne, ir bendrą rūpestį — kur jas dėti: mes abu nebeturėjome vietos lentynose. Reikėtų nusiųsti jam dar vieną knygą gimtadienio proga — Juozas jų dar mažai turi! Juokauju, žinoma.
Apie Budraitį išliko gražiausi prisiminimai, man jo trūksta Maskvoje. Šimtmečio proga mes dar suvaidinsime! Rudenį gera Lietuvoje, todėl vaidinsime Druskininkuose. Įspėkite jį, kad jis tai numatytų savo planuose!
Knygyno "Falanster" direktorius Borisas Kuprijanovas:
— Yra nusistovėjęs labai vulgarus stereotipas neva aktoriai tik vaidina, persikūnija, bet tarp jų nėra intelektualų. Tokie žmonės kaip Budraitis sunaikina šį stereotipą. Juozas yra neįtikėtinai kultūringas žmogus, jis yra neįprastas skaitytojas, turintis subtilų skonį ir pasižymintis puikia erudicija. Kai jis gyveno Maskvoje, jis aplankydavo mus beveik kasdien. Jo pasirinkimas mums visada buvo labai svarbus — nė karto knyga, į kurią jis atkreipė dėmesį, nepasirodė esanti abejotina ar paviršutiniška.
Tie laikai, kai Juozas tarnavo kultūros atašė Lietuvos ambasadoje Rusijoje (2001- 2011 metais ― Sputnik), nebuvo patys šviesiausi santykiuose tarp abiejų šalių. Tačiau Budraitis su savo charizma ir žavesiu, su savo subtilia kultūros vizija nuginklavo skeptiškai žiūrinčius į Lietuvą. Jis visada atkreipdavo dėmesį į akivaizdžius, subtilius ryšius tarp dviejų šalių kultūrų. Pavyzdžiui, Budraitis Rusijos visuomenei grąžino didįjį lietuvių poetą ir Lietuvos atstovą Maskvoje Jurgį Baltrušaitį. Siekdamas sustiprinti Rusijos ir Lietuvos kultūrinius ryšius, Juozas padarė daugiau nei tūkstančiai diplomatų.
