VILNIUS, lapkričio 13 — Sputnik. Dalis senosios Lietuvos atimta, likusi teritorija vos ne vos išgyvena, apsupta pavojų, prieš ją nukreiptas apsiginklavęs iki dantų Rusijos miestas, kuris dėl nežinomų priežasčių vadinamas Kaliningradu, kai iš tiesų tai yra Lietuvai priklausantis Karaliaučius, 50 metų laikotarpiui atiduotas Rusijai. Bet šis laikotarpis seniausiai pasibaigęs! Tai straipsnio "Lietuvos teritorija svetimose rankose" ištrauka.
Jo autorius yra vikrus kaip žaltys publicistas Benas Volodzka. Remiantis jo spontaniška logika, Kaliningrado srities teisinė priklausomybė yra neteisinga, tai gali ir turėtų būti ginčijama, rašo Sputnik radijo autorė Olga Bugrova.
Žinoma, patys lietuviai nesiims tokios "tarptautinės iniciatyvos", antraip jie "gaus pipirų" dėl Antrojo pasaulinio karo rezultatų peržiūros. Jie "kultivuos" šią mintį savo galvose. Kam jiems studijuoti Potsdamo konferencijos galutinį protokolą, kuriame, beje, ir jų mėgstamiausias Karaliaučius vadinamas Kiongsbergu, kur nieko neparašyta apie jo tariamą priklausymą Lietuvai, o juo labiau — apie mistinį 50 metų laikotarpį.
"Lietuviai-patriotai" yra linkę ne skaityti, bet rašyti, metų metais spaudoje skleisdami viena už kitą gražesnes savo fantazijas.
Prieš dešimt metų Romualdas Ozolas (vadinamasis filosofas ir politikas) pasiūlė Kaliningrade surengti referendumą dėl respublikos sukūrimo. O Lietuva būtų prisidėjusi prie šio įvykio. Faktas tas, kad niekas to neprašė ir neprašys, bet skamba išdidžiai: lietuviai grąžina Europos Sąjungai jos teritorijos dalį.
Jie jau patys savarankiškai pervadino vietoves, kad išsiskirtų savo "europietiška", o iš tikrųjų — antirusiška retorika. Pavyzdžiui, kai kurie kelio ženklai Kaliningrado srities kryptimi nurodo maršrutą ne į Kaliningradą, bet į Karaliaučių.
O gal pažaisti drauge su lietuviais? Pavyzdžiui, galima būtų pažymėti kelio ženklus Klaipėdos ir Vilniaus kryptimis tų šalių pavadinimais, kurioms jie priklausė, kol tapo TSRS dalimi: pavyzdžiui, Memeliu ir Vilno.
Bet ne. Lietuva mėgsta žaisti pagal savo taisykles: "Kai noriu — rimtai dirbu, kai nenoriu — tinginiauju..."
