— Laura, labas rytas. Ir kodėl šiandien nemačiau einančios į mokyklą tavo dukros? Gal susirgo?
— Labas rytas, Regina. Ačiū Dievui, dukra sveika. Tiesiog mūsų mokyklos mokytojai jau trečią dieną streikuoja, todėl mudu su vyru nusprendėme šiandien neleisti vaiko į mokyklą. Ko ten eiti, jei vaikai sėdi klasėse ir tiesiog žiūri animacinius filmus? Juk jie nesimoko. Geriau tegu pabūna su pensininke močiute namuose ir paskaito knygą.
— Taip, šis mokytojų streikas įnešė sumaišties ne tik į politikų gretas, bet ir tarp eilinių žmonių — tėvų, moksleivių. Ir kaip jiems ne gėda? Galų gale, dauguma žmonių Lietuvoje gauna mažesnius atlyginimus, o kai kurie apskritai negali rasti darbo...
— O aš palaikau mokytojus ir jų reikalavimus. Juk mano vaikas didžiąją laiko dalį praleidžia mokykloje, ir man rūpi, kas ir kaip su juo dirba. Geras mokytojas gali daug duoti mūsų vaikams. Ir ne tik žinių, bet ir žmonių bendravimo pagrindus, kurie bus naudingi vėlesniame gyvenime. Ir už tokį kilnų ir atsakingą darbą mokytojai turėtų gauti tinkamą materialinį atlygį. Žaviuosi Pietų Korėjoje praėjusio šimtmečio 70-aisiais metais vyravusiu požiūriu į jaunąją kartą. Vėliau, po Pietų Korėjoje įvykdytų reformų, ekonomika ėmė sparčiai vystytis. Tada šios šalies valdžia įtikino gyventojus "susiveržti diržus", ir daugiau nei dešimtmetį didžioji dalis valstybės biudžeto lėšų buvo skiriama švietimui ir mokslui. Ir naujoji karta, mokoma pažangiausiais metodais, įvykdė "Pietų Korėjos stebuklą". Kodėl Lietuva negali pasimokyti iš korėjiečių?
— Laura, juk tu suvoki, kad šiandien pagrindinis mūsų šalies uždavinys yra apsiginti nuo agresyvios rytų kaimynės — Rusijos! Ir reikia labai daug lėšų kariuomenei išlaikyti. Gynybos biudžetas turi būti didinamas net socialinių programų ir švietimo dėka. Turime įvykdyti pagrindinio mūsų gynėjo — NATO — sąlygą skirti 2 proc. BVP gynybai. Geriau būsim alkani, bet laisvi!
— Nejaugi šiandien mums kyla didesnis pavojus, nei anų laikų Šiaurės Korėjos komunistinio režimo keliama grėsmė Pietų Korėjai? Iš istorijos kurso prisimenu, kad Seulas ir Pchenjanas dar visai neseniai kariavo. O Pietų Korėja kažkaip sugebėjo ir kariuomenę sustiprinti, ir skirti lėšų mokslui ir švietimui. Taigi jūsų, Regina, argumentai, deja, man atrodo neįtikinami. Aš sutinku, kaip kažkada Pietų Korėjos gyventojai "susiveržti diržą", bet tik tada, jei būsiu tikra, kad sutaupytos ir efektyviai panaudotos lėšos atiteks atsakingiems ir kvalifikuotiems mokytojams, kurie įskiepys mano vaikams ne tik patriotizmo dvasią, bet ir suteiks žinių, ne prastesnių nei pirmaujančios senosios Europos ir Amerikos mokyklos, koledžai ir universitetai.
