Viešojoje erdvėje vėl iškilo Lietuvos santykių su Lenkija klausimas. Žinių agentūra "Bloomberg" paskelbė straipsnį apie šalių bendradarbiavimo svarbą saugumo srityje "Rusijos grėsmės" akivaizdoje. Tuo pat metu beveik nepastebėtas liko šis Europos Tarybos vadovo, lenko Donaldo Tusko pareiškimas: "Grėsmė labai rimta. Labai labai rimta. "Polexitas" yra įmanomas".
Kaip paaiškino politikas, taip yra dėl teisinės reformos Lenkijoje, kuri, ES nuomone, nesiderina su demokratija. Ir jeigu šiame kontekste staiga taptų aktualus "Polexito" klausimas, didelio noro palikti Varšuvą Europos Sąjungoje, anot Tusko, gali ir nebūti.
Ar Lenkijos pasitraukimo iš ES perspektyva yra reali, ir kuo tai gresia Lietuvai?
Lenkija Europos Sąjungoje ― už ir prieš
Kai užduodi sau klausimą, kodėl Lenkija turėtų likti ES sudėtyje, aiškėja, kad jos pasitraukimas Sąjungai gali būti naudingesnis už narystę.
Pirma, Varšuva ne tik elgiasi nedemokratiškai šalies viduje, bet ir yra pastovus galvos skausmas "ES lokomotyvui" Vokietijai: reikalauja milijardinės kompensacijos už agresiją Antrojo pasaulinio karo metu, kritikuoja visai Europai svarbaus dujotiekio "Šiaurės srautas" ("Nord Stream" ― Sputnik) projektą, kartu su dar viena "maištininke" Vengrija prieštarauja ES federalizacijai.
Antra, Lenkija gauna iš ES labai daug pinigų, garsusis "lenkų santechnikas" užkariauja Vakarų Europos darbo rinkas, o lenkiški vežėjai ima dominuoti ES transporto sektoriuje, nustumdami į šalį jau minėtus vokiečius. Kitaip tariant, Varšuva priprato viską turėti, elgtis, kaip patinka, ir dar kąsti į maitinančią ranką. Tačiau Berlyno ir Europos valdžios kantrybė senka.
Trečia, Lenkija nepriklauso euro zonai, o tai reiškia, jog "Polexito" poveikis ES finansiniam stabilumui nebus labai didelis (jau nekalbant apie kompensaciją, kurią tektų sumokėti Briuseliui už nepriklausomybę).
Galiausiai, šiandien ES ir Amerika dideliu greičiu tolsta viena nuo kitos, ir prancūzai su vokiečiais vis garsiau kalba apie būtinybę kurti Europos kariuomenę. Tuo tarpu Lenkijos prioritetas ― JAV ir NATO, dėl ko vieningoje Europoje ji faktiškai yra Vašingtono "Trojos arklys", kuris ne tik pats drumsčia vandenį, bet ir kitus (pavyzdžiui, Baltijos valstybes) ragina maištauti.
Trumpai tariant, "Polexitas" ― tiesus kelias į seniai pribrendusią ES reformą (į "dviejų greičių" Europą ir europinę federaciją), lūžio taškas, kuris parodytų, kas nori žengti savarankiškumo, o kas ― glaudesnės integracijos kryptimi.
Žinoma, Lenkija ― didelė pelninga rinka ir svarbus darbo jėgos šaltinis senstančiai Vakarų Europai, o pasitraukimo iš ES atveju ji virstų savotiška "juodąja skyle" Sąjungos viduryje. Tačiau, arba šiandien Briuselis "perlauš" Varšuvą (papirks ar įbaugins), arba rytoj jam gali tekti jos atsikratyti, nes ateityje problemų su Lenkija, kaip su europinės federalizacijos stabdžiu, greičiausiai, tik daugės.
Teoriškai, lenkai turėtų nenorėti išeiti iš ES, bet gali prisižaisti su savo suverenitetu taip, kaip prisižaidė Jungtinė Karalystė, tuo labiau, kad antieuropinės ir nacionalistinės nuotaikos šiuo metu stiprėja visoje Europoje.
Lenkiška pasaulio pabaiga Lietuvai
Nevyniojant žodžių į vatą, iš karto galima pasakyti, kad įvykęs "Polexitas" taptų Lietuvai tikru košmaru politinėje, ekonominėje ir saugumo srityje.
Pirmiausia, tektų spręsti: irgi trauktis iš ES ir išsaugoti savo savarankiškumą ar likti federalizuotoje Vokietijos sąjungoje. Kaip šiame kontekste, komentuodamas Baltijos šalių poziciją, pažymėjo Europos užsienio reikalų tarybos ekspertas Piotras Buras: "Jos yra labai pragmatiškos, siekia turėti gerus santykius su Vokietija ir nenori, kad būtų galvojama, jog jos yra vienoje stovykloje su Lenkija, į kurią požiūris Europoje yra negatyvus. Jų artumas turi ribas".
Kitaip tariant, galima spėti, kad sėkmingo "Polexito" atveju Lietuva liktų ES nare, nenorėdama prarasti rimtų finansinių injekcijų, kurių nei Lenkija, nei Amerika jai nekompensuotų. Tačiau jos ekonomika vis tiek susidurtų su rimtais (prekybiniais, tranzitiniais, energetiniais) iššūkiais, nes šalis faktiškai būtų atskirta nuo vakarinės Europos Sąjungos dalies. Atitinkamai, vieninteliu tiesiogiai prieinamu regionu platesniam netrukdomam bendradarbiavimui, nekalbant apie Rusiją ir Baltarusiją, jai taptų Skandinavija, kurios valstybės nėra svarbiausios Lietuvos prekybos partnerės.
Gynybos srityje po Lenkijos pasitraukimo iš ES Lietuvai dar labiau komplikuotųsi pagrindinio saugumo garanto pasirinkimas. Ilgą laiką juo buvo NATO (JAV). Kita vertus "Polexitas" palengvintų Europos kariuomenės sukūrimą, ir be lenkų tokiems stiprių transatlantinių santykių šalininkams Europos Sąjungoje kaip Lietuva bus žymiai sunkiau priversti ją koordinuoti savo veiksmus saugumo srityje su Aljansu ir suinteresuotumą Europos reikalais prarandančia Donaldo Trampo Amerika. Ir kokį gynybinį "skėtį" tuomet rinktis Vilniui?
Apskritai galima teigti, kad Lenkija tampa ES vis didesne problema, traukiančiu į dugną inkaru, ir vieną dieną Briuselis gali nuspręsti, kad jį paprasčiau nupjauti, negu bandyti pakelti. Lietuva tokiu atveju, greičiausiai, liktų su ES, bet susidurtų su daugybe iššūkių įvairiose srityse. Tad belieka tikėtis, kad dabartinė lenkų valdžia ne amžina, ir galiausiai Varšuvos santykiai su Briuseliu vienaip ar kitaip normalizuosis, taip palengvindami ir Vilniaus gyvenimą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
