VILNIUS, lapkričio 27 – Sputnik. Senovės maro lazdelės genomai ir arabų metraščiai padėjo mokslininkams rasti tikrąją viduramžių maro epidemijos "tėvynę" – ji atsirado Europoje prekybininkų kailiais iš Rusijos ir Aukso Ordos, pirkusių kailius Urale, dėka.
Apie tai teigiama straipsnyje, paskelbtame žurnale "PNAS".
"Pagrindinis "maro išplitimo lokomotyvas", mūsų skaičiavimais, buvo ne žiurkės, o prekybininkai, kurie pirko ir pardavinėjo įvairius kailius, taip pat žmonės, kurie su jais kontaktavo", – sakoma straipsnyje.
Prasidėjusi Novgorode ir Bolgare, kurių prekybininkai pradėjo pirkti kailius iš "tamsių žemių" tautų Urale XIV amžiaus pradžioje, ji išplito po visą Europą, pažymi straipsnio autoriai.
"Juodosios mirties" šmėkla
Žmonija patyrė keletą didelio masto epidemijų su panašiais simptomais, kurie apibūdinami kaip "maras".
Pirmiausia kilo vadinamasis Justiniano maras, kuris prasidėjo Vizantijoje ir Viduržemio jūros regione VI amžiaus viduryje ir nunešė daugiau nei 100 milijonų žmonių gyvybes. Vėliau paplito viduramžių "juodoji mirtis", sunaikinusi apie trečdalį Europos gyventojų XIV amžiaus viduryje.
Per pastaruosius kelerius metus genetikai sugebėjo išgauti šių bakterijų DNR liekanas iš jų aukų kaulų ir įrodyti, kad jas visas sukėlė nors ir skirtingos , bet tos pačios Yersinia pestis padermės bakterijos.
Kaip neseniai nustatė genetikai, maras lydėjo žmonijos evoliuciją per visą jos įkurdinimo po Europą ir Aziją laikotarpį per pastaruosius dešimt tūkstančių metų, periodiškai išnykdamas ir vėl atsirandamas.
Tokie atradimai paskatino mokslininkus susimąstyti dėl to, kaip būtent maras pasklido visame Senajame pasaulyje, ar žiurkės buvo vieninteliai jo "nešiotojai" ir kaip dažnai ir kur atsirado nauji šios ligos protrūkiai.
Pavyzdžiui, kai kurios mutavusios Senovės maro lazdelės, šiais metais aptiktos šalia Samaros. Matematiniai šios lazdelės "palikuonių" plitimo po Žemę apskaičiavimai rodo, kad pagrindiniai ligos nešiotojai buvo ne gyvūnai, o žmonės. Be to, "juodoji mirtis" galėjo kilti iš kelių šaltinių vienu metu, tuo metu ne visi iš jų buvo Kinijoje ir Centrinėje Azijoje.
Mokslininkai surado naujų tokios teorijos pėdsakų ir taip pat atskleidė tikrąją "viduramžių" maro lazdelės versijos tėvynę, palyginę DNR fragmentus, išgautus iš keleto dešimčių maro aukų kaulų iš gyvenviečių Danijoje, Italijoje, Ordos Bolgare, Osle, Londone, Marselyje, Barselonoje.
Mirtina prekyba
Ši analizė parodė keletą įdomių ir keistų dalykų. Pavyzdžiui, pasirodė, kad į kai kuriuos Prancūzijos ir Katalonijos regionus maras prasiskverbė beveik vienu metu. Kita vertus, jų "kaimynai" – itališkos Yersinia pestis versijos, atsiradusios jos teritorijoje tais pačiais 1348 metais, turėjo šiek tiek skirtingą mutacijų rinkinį.
Dar daugiau mokslininkus nustebino tai, kad bakterijos, kurios 1361 metais nužudė tūkstančius Londono gyventojų, turėjo tokią pačią struktūrą kaip ir Yersinia pestis iš Bolgaro, taip pat mikrobai iš Danijos, kurie tais pačiais metais sukėlė epidemiją Bergeno mieste.
Šis "netikėtinas sutapimas" kartu su arabų ir rusų tų laikų metraščiais pateikė mokslininkams paprastą ir akivaizdų atsakymą į klausimą, iš kur atsirado šis maras, ir kaip jis plito po Europą.
Tyrimo autoriai mano, kad jo "tėvynė" buvo Uralas, o nešiotojai – prekybininkai kailiais iš Aukso Ordos ir Rusijos.
Reikalas tas, kad netrukus prieš pirmus "juodosios mirties" protrūkius, 1330-1340 metais, buvo atidarytas pirmasis "tiesioginis" prekybos kelias, jungęs rytinius Aukso Ordos regionus, tarp jų Bulgarą ir jo kaimynines Rusijos kunigaikštystes, su jos Vakarų pakraščiu, Krymu.
Čia buvo Kafos ir Sudako miestai – didžiausios Genujos ir Venecijos pirklių prekybos vietos. Šio maršruto atidarymas ir naujų mokesčių lengvatų atsiradimas leido Ordos ir Rusijos "verslininkams" pradėti pirkti kailius Uralo regionuose ir parduoti juos Vakarų šalims, naudojant Italijos prekybos respublikų paslaugas.
Panašūs prekybos santykiai atsirado po kelių dešimtmečių tarp Didžiojo Novgorodo ir Vokietijos Hanzos sąjungos. Jų bendradarbiavimas, kaip mano genetikai, galėjo sukurti antrąją "juodosios mirties" bangą, kuri apėmė šiaurines Europos šalis 1360 metais.
Kaip pažymi mokslininkai, abu šie scenarijai aiškiai paaiškina, kaip maro lazdelė galėjo atsirasti skirtinguose Europos pietų ir šiaurės regionuose beveik tuo pačiu metu ir kodėl tarp jos dermių yra mažų skirtumų. Visa tai, pasak ganetikų, dar kartą rodo, kad žiurkės ir klimatas atitiko ne pagrindinį vaidmenį plintant marui visame pasaulyje.
