Istorija rodo, kad dideli pokyčiai, kurių niekas nelaukia, dažnai prasideda nuo smulkmenų. Kas galėjo pagalvoti, kad kuklus mokytojų streikas virs rimta valdžios krize? Ir šiuo atveju svarbi ne tik protestuotojų reikalavimų esmė, bet ir tai, kaip viskas vyksta.
Iki paskutinio momento valdančioji "valstiečių" partija demonstravo stebėtiną politinį gyvybingumą, ir net socialdemokratų skilimas, kuris kėlė grėsmę koalicijai, netapo jiems dideliu iššūkiu. Tačiau nekontroliuojamas mokytojų streikas gali kainuoti Sauliui Skverneliui ir Ramūnui Karbauskiui labai brangiai.
Kas nespėjo, tas pavėlavo
Kol mokytojai protestavo mokyklose, valdžia galėjo būti rami, bet jų atėjimas į Švietimo ministeriją tapo kryžkele, kurios svarbos nei švietimo ministrė, nei premjeras tinkamai neįvertino. Tą akimirką, viena vertus, reikėjo neleisti streiko dalyviams likti valdymo įstaigos patalpose, kita vertus ― nedelsiant pradėti su jais konstruktyvias derybas. Nei viena, nei kita nebuvo padaryta, ir nuo to laiko valdančiųjų padėtis tik blogėjo.
Pirmiausia, nesugebėdami suformuluoti konkrečios pozicijos, jie prarado iniciatyvą. Bandė ir kalbėtis, ir vaidinti "kietus", bet iš dviprasmiškos reakcijos matyti nežinojimas, ką daryti, pasimetimas. Antra, švietimo ministrės atleidimas įspūdžio nei mokytojams, nei juos remiančiai visuomenei nepadarė.
Trečia, opozicijai pedagogų protestas tapo tikra palaima ― idealiu pagrindu kritikuoti valdžią ir kelti savo reitingus. Tuo tarpu premjero kalbos apie konservatorių rengiamą perversmą, jų darbą Kremliui bei valstybės destabilizaciją skamba neįtikinamai ir netgi juokingai.
Trumpai sakant, mes matome Maidaną primenančią priešpriešą, kai "žemumos" nenori gyventi kaip anksčiau, o "aukštumos" negali išspręsti susikaupusių problemų. Ačiū Dievui, kol kas viskas vyksta ne taip, kaip Ukrainoje ar Prancūzijoje (nors yra veikėjų, kurie išvadino mokytojus teroristais). Tačiau esmė ta, kad atėjo metas efektyviam valdžios atsakui.
Ką daryti?
Šiandien yra keli veiksmų, kurių galėtų imtis Skvernelis, norėdamas išlipti sausas iš susidariusios balos, variantai.
Pirmas, liepti policijai jėga išvesti įstatymo pažeidėjus iš ministerijos. Tačiau toks įsakymas galėjo būti duotas tik krizės pradžioje (ir tai su sąlyga, kad iš karto prasidės derybos), nes dabar jis vienareikšmiškai bus įvertintas visuomenės, kuri eina į rinkimus, ne kaip konstitucinės tvarkos įvedimas, o kaip represijos prieš nukentėjusią liaudį.
Antras būdas ― nieko nedaryti, laukiant, kol protestas išsikvėps. Iš esmės, neblogas pasirinkimas, nes, laikui bėgant, protestuotojai nusibosta net jų šalininkams. Tačiau problema yra ta, kad "valstiečiai" neturi laiko laukti, nes prezidento rinkimai visai arti, o neišspręsta problema ― vinis į jų kandidato karstą.
Tad belieka paskutinė ir vienintelė išeitis ― ieškoti kompromiso. Žinoma, kyla pavojus, kad, patenkinus vienų reikalavimus, iš karto įvyks dar kas nors. Tačiau tai būtų (jeigu būtų) jau visai kita istorija, o mokytojų problemą reikia spręsti šiandien. Todėl premjerui derėtų ne teigti, kad švietimui ir taip skiriama daug lėšų, o asmeniškai imtis derybų iniciatyvos, kad susigrąžintų "pašlijusį" autoritetą.
Galima teigti, kad "mokytojų Maidanas" tapo Lietuvos valdžiai nemalonia staigmena, ir atrodo, kad ji dėl kompetencijos ir patirties stokos ligi šiol neturi aiškaus supratimo, ką su šia staigmena daryti. Tačiau, jeigu Skvernelis dar planuoja tapti prezidentu, veikti reikia čia ir dabar. Akivaizdu, kad sprendimai nebus lengvi, bet jų nebuvimas gali palaidoti ne tik ministrą pirmininką, bet ir visą jo vyriausybę (o gal ir parlamentinę daugumą).
Neremkite Maidano kitur, nes rytoj jis pareikalaus Jūsų galvos...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
