Tikro gaisro kibiru vandens neužgesinsi. Tikro sielvarto stiklinėje nenuskandinsi. Stiprus smūgis smogė į lietuvių patriotų širdį. Žaibas trenkė į viršugalvį, smegenys užvirė ir atsisako suvokti, kas vyksta. Plaukai piestu stojasi, žilė galvon, velnias uodegon. Liūdesys, nerimas, siaubas. Patriotų jau nebeatskirsi nuo ašarų, seilių ir snarglių. Prilipo ir pridžiūvo. Bet juk reikia ko nors imtis, draugai. Reikia kaip nors kovoti, keisti batus, svarstyti ir mąstyti naujai, rašo Sputnik Radijo autorius Piotras Malejevas.
Lietuvą galima kaltinti dėl daugelio dalykų. Šalis netobula, nesvarbu, iš kurios pusės pažvelgtum. Tačiau yra vienas pats svarbiausias dalykas, dėl kurio Lietuva yra nepriekaištinga: dėl savo atsakingumo ir nuoseklios antirusiškos pozicijos. Rusija turėtų... Rusija privalo... Kas pirmųjų gretose? Lietuva.
O Lietuvos priešaky šaukdami, kad "Rusija turėtų" ir "Rusija privalo", visuomet buvo tikri patriotai — konservatorių partija. Tvirti, aiškūs, principingi. Ištikimi Vytauto įsakymams. Tam, kuris Landsbergis. Ištikimi tradicinėms šeimos vertybėms. Taip ištikimi, kad net kai senelis paseno, patriotų vėliavą perėmė jo anūkas. Jaunas, energingas, "kraujas ir pienas", prinokęs vaisius ant staltiesės su tautiniu ornamentu. Partija atjaunėjo, ištraukė autskarius ir drąsiai pradėjo autis batus.
Tiesa, Lietuvos žmonės primena surūgusį pieną, į viską žiūri surūgusia nuotaika. Su tokia pačia veido išraiška ir nubalsavo paskutiniuose rinkimuose. Už dar neprinokusį obuolį, bet už obuolį, nepriklausantį konservatoriams. Patriotai pateko į Seimą, tačiau negavo pagrindinių kėdžių. Atsisėdo į kitas kėdes ir pradėjo iš viršaus šūkauti, kaip kiti turėtų elgtis.
Ir štai žinia — juoda kaip audros debesys. Premjeras nusišnekėjo: neva, konservatoriai, atrodo, turi ryšių su Kremliumi. Todėl jie jį ir aprėkia kaip saviškį. Visi pradėjo mosikuoti rankomis: "Ką tu čia sakai?" Žurnalistai, tarp kurių patriotų daugiau nei tarp pačių patriotų, pradėjo pulti: "Argi galima taip kalinti tuos, kurie myli savo tėvynę? Jei yra pagrindo, kreipkis kur dera". O premjeras ir atsakė: "O aš jau kreipiausi. Kur dera, pagal taisykles, oficialiai. O ką jūs sau galvojote?" Žurnalistai — į tarnybas: "Taip, sako, yra toks reikalas, aiškinamės. Kai tik išsiaiškinsime — atskleisime".
Visi šokiruoti: "Kaipgi taip? Į valdžios partiją — su klausimais: paaiškinkite, pasakykite mums, ką jūs padarėte, kaip praėjote?" Tie atsako užuominomis... Štai patriotai vis Rusiją kaltina... Kaišioja pagalius į ratus. O Rusija kažkodėl visuomet laimi. Ar ne keista?
Čia keletas patriotų iš karto į balą atsisėdo. Osteoartritas, Psichozė, Neurozė, Parodontozė ir Dartanjanas — vienas už visus, visi — už vieną. Baisi neteisybė. Nekenti Rusijos, stovėdamas už tvoros ją keiki iš visų jėgų, o ten, kur terši, kažkodėl užauga gėlės. Reiškia, padėjai Rusijai. Ar tai reiškia, kad esi Kremliaus agentas?
Patys konservatoriai nepraranda dvasios. Teigia, kad reikia susisiekti su observatorija. Neva ten žino, kas užtemdė premjero smegenis. Bet kaip elgtis mums, patriotams? Juk kaip bebūtų, premjeras — tai valdžia, be to, nusitaikė į prezidentus. Baisu. Paremti konservatorius? O gal nemeluoja? Taip pat baisu. Belieka tik viską primesti Rusijai. Juk tai ji viską sugalvojo, nes norėjo visus supykdyti, teprakeikia ją Dievas. Tikiuosi, šis posakis jai nepadės.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
