Paprastai orientyru nacionalinėms prognozėms tampa "pesimisto gidas" iš naujienų agentūros "Bloomberg". Šiais metais ji pasielgė nestandartiškai ir detaliau aptarė tik vieną galimą artimiausios ateities problemą — maisto trūkumą dėl klimato kaitos. Lietuvai aktualesni kiti dalykai.
Rinkimai ir dar kartą rinkimai
2019 metais šalies laukia tikras rinkimų maratonas. Iš pradžių teks rinkti savivaldybių tarybų deputatus bei miesto merus, o po to valstybės vadovą. Pirmuoju atveju įdomiausia, kas valdys Vilnių (ar sugrįš Artūras Zuokas). Antruoju — vientiso vaizdo dar nėra, nes "valstiečiai" ligi šiol nepasirinko savo kandidato.
Spėjama, kad juo taps premjeras Saulius Skvernelis, bet neatmestina ir galima staigmena — pavyzdžiui, dėl to, kad ministras pirmininkas turi tik laimėti (kitaip bus politiškai sužlugdytas ir sunkiai galės grįžti į vyriausybę), o jis gali pralaimėti. Apskritai, šių prezidento rinkimų rezultatas turės didelę įtaką Lietuvos politinės sistemos stabilumui.
Dabar valdantieji aštriai konfliktuoja su opozicija — konservatoriais, kurie kol kas turi prezidentūros paramą ir planuoja, kad situacija nepasikeis. Kitaip tariant, arba po 2019 metų gegužės mėnesio "valstiečiai" konsoliduos valdžią savo rankose, arba "sostų karai" tęsis toliau.
Pagaliau, horizonte dunkso nauja didelė ekonomikos krizė, kuri gali paliesti ir Lietuvą. Tai, kad šiam atvejui kaupiamos atsargos, gerai, bet dar reikia mokėti jas efektyviai panaudoti krizės metu. Tuo tarpu, kaip parodė praktika, valdantiesiems trūksta kvalifikuotų kadrų ir gebėjimo tinkamai paruošti priimamus sprendimus. Šiame kontekste lakmuso popierėliu turėtų tapti pensijų ir mokesčių sistemos reformų (ne)sėkmė.
Amerika ar Europa?
Galima sakyti, kad Lietuvos vardas žinomas pasaulyje pirmiausia dėl aršios Rusijos politikos kritikos. Kova su mistine "Rusijos grėsme" yra klasikinė šalies užsienio ir vidaus politikos tema, kuri liks aktuali ir 2019 metais. Tačiau galima nuspėti, kad ne Maskva taps Vilniui pagrindiniu tarptautiniu iššūkiu.
Lietuva priprato vienu metu palaikyti gerus santykius su Vašingtonu ir Briuseliu (Paryžiumi ir Berlynu). Bet tokio partnerystės modelio pagrindas — glaudus transatlantinis bendradarbiavimas. 2018 metai, šiuo atveju, atrodo, tapo lūžio tašku — Amerikos ir Europos keliai išsiskyrė. Pagrindinė priežastis — JAV vadovas Donaldas Trampas, kuris savo veiksmais tiesiog verčia ES galvoti apie didesnį savarankiškumą ekonomikoje, užsienio ir saugumo politikos srityje.
Tai veda prie nusistovėjusios transatlantinių santykių struktūros griūties ir europinės federalizacijos. Tuo pat metu Senajame žemyne kelia galvą "naujieji dešinieji", kuriems nepatinka Jungtinių Europos Valstijų idėja ir kurie 2019 metais planuoja sustiprinti savo pozicijas Europos Parlamente. Galimas federalistų ir nacionalistų priešpriešos rezultatas — "dviejų greičių" Europa.
Be abejo, kol kas visa tai tik ryškėjančios tendencijos, kurių kryptis priklausys nuo įvairių faktorių (galbūt, Trampas bus nušalintas nuo valdžios, o Prancūzijoje Emanuelį Makroną pakeis kitas prezidentas, kuris nekalbės apie būtinybę kurti Europos kariuomenę). Tačiau susidaro įspūdis, kad tos tendencijos tik stiprės, kas reiškia, jog Lietuva jau visai greitai gali susidurti su dviguba dilema: 1) ką rinktis pagrindiniu partneriu — JAV ar ES; 2) likti federalizuotoje Europos Sąjungoje su Vokietija ir Prancūzija priešakyje ar vėl tapti savarankiška valstybe?
Apibendrinant, nesinori nieko gąsdinti, bet daug kas rodo, jog 2019 metais šaliai bus sunku užtikrinti sisteminį politinį stabilumą, o užsienio politikos srityje, greičiausiai, toliau siaurės laisvė veikti transatlantinių santykių aklavietės kontekste. Žinoma, katastrofos Lietuvoje kitais metais dar nematyti, bet nemalonumų šiuose santykiuose pasitaikyti tikrai gali.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
