Pagrindinė projekto "Nord Stream-2" Europoje rėmėja, pasak daugybės diskusijų ir debatų dalyvių, — Vokietija.
Po šios frazės paprastai pradedama vardyti, ką ir kada pasakė ponia kanclerė, kokios politikos laikosi Vokietijos užsienio reikalų ministras, ar sutampa Vokietijos užsienio reikalų ministrų nuomonė su kai kurių kitų ministrų pareiškimais, ir prasideda diskusijos, ar šalies vyriausybė galės atsispirti JAV ir Europos Parlamento nuomonei. Ir viskas. Tolesnė analizė nuklysta į geopolitinius tolius, politikų vardai byra kaip žirniai iš maišo, debatai nusidriekia į kosmoso platybes.
Tačiau realybėje viskas atrodo toli gražu ne taip. Kai Vladimiras Putinas sako, kad "Nord Stream-2" yra komercinis projektas, verta apsvarstyti, ką reiškia žodis "komercinis". Europoje prekybą vykdo ne valstybės, ne vyriausybės, o komercinės įmonės, ir šio paprasto fakto suvokimas tampa pirmuoju žingsniu siekiant suprasti, kas gi vyksta su "Nord Stream-2" ir kas labiausiai suinteresuotas, kad projektas būtų įgyvendintas.
Įstatymas gali turėti stiprų poveikį, tačiau tai — brangus malonumas
Vienintelis valdančiosios Šveicarijos bendrovės "Nord Stream-2 AG" savininkas yra "Gazprom", tai mes jau žinome. Be to, 2017 metų balandžio mėnesį Rusijos bendrovė ir Europos dujų bendrovės pasirašė daugiašalį susitarimą, kuriame numatyta, kad europiečiai ilgą laiką finansuos 50 proc. numatomų dujotiekio statybos išlaidų.
Beje, šio susitarimo pasirašymo data taip pat yra svarbi. Kai mums pasakoja apie tai, kad JAV gali taikyti sankcijas "Nord Stream-2", turime nepamiršti, kad jų prezidentas tai gali padaryti tik pagal atitinkamą įstatymą, o Senatas ir Kongresas jį priėmė 2017 metų vasarą. Norisi, bet baisu — jei Trampas įves sankcijas, tuomet šis įstatymas ims veikti prieš amerikiečius, savo ruožtu tai suteiks didžiulę erdvę visų bendrovių, kurioms bus taikomos tam tikros diskriminacinės priemonės, juristų veiklai.
"Sankcijos "Nord Stream-2"" yra sutrumpinta frazė, kuri gali būti naudojama išplėstinei šios sąvokos formai pakeisti, nes po žodžio "sankcijos" turėtų būti išvardintas visų įmonių, dalyvaujančių įgyvendinant šį projektą, sąrašas. Galų gale, juk ne vamzdžiams ir kompresorinėms stotims jos bus taikomos!
2017 metų balandžio mėnesį finansavimo sutartį su "Gazprom" pasirašė dvi Vokietijos bendrovės — "Wintershall" ir "Uniper", prancūzų "Engie", Austrijos "OMV" ir "Royal Dutch Shell", kuri laikoma anglų-olandų, nors nė viena šios bendrovės akcijų dalis nepriklauso nei Nyderlandų, nei JK vyriausybei. Penkios bendrovės pasirašė įsipareigojimus skirti 4,5 mlrd. eurų finansavimą. Jei paskaičiuosime doleriais, kiekviena bendrovė skirs apytiksliai po milijardą.
Pats paprasčiausias ekonominių nuostolių įvertinimas, jei "Nord Stream-2" statyba būtų sustabdyta, yra priešais jus, brangūs skaitytojai, nes iki 2018 metų gruodžio mėnesio Europos bendrovės pervedė daugiau kaip 70 proc. numatytų lėšų. Tuo atveju, jei jos nuspręs atsisakyti projekto dėl priežasčių, nepriklausančių nuo "Gazprom" ir nesusijusių su žemės drebėjimais ir ugnikalnių išsiveržimais, Europos bendrovės turės mokėti baudas — tokio pobūdžio susitarimuose tai paprastai sudaro 100 proc. sutartyje numatytos sumos.
Visų Europos ir Amerikos politikų kalbų, kuriose raginama nutraukti projektą, galima nepateikti visiškai, pakanka vienos frazės: "Aš (vardas, pavardė) raginu pavogti du milijardus JAV dolerių iš "Wintershall", "OMV", "Uniper", "Engie" ir "Royal Dutch Shell" biudžeto tam, kad Rusija išsigąstų". Likusį tekstą galima ignoruoti, nebent verta pasidomėti, kokia yra šalies, kuriai atstovauja tekstų autoriai, ekonomika. Štai Lietuva ir penkios kompanijos, iš kurių sąskaitų Dalios Grybauskaitės bendraminčiai ketina ištraukti dešimt milijardų dolerių. Pripažinkime, kad tokiomis aplinkybėmis politikų kalbos atrodo visiškai kitaip.
Susipažinkime, projekto dalyvė "Wintershall"
Jei kalbame apie Vokietiją, "Nord Stream-2" projekto komercinis interesas yra ne federalinės vyriausybės, ne kanclerio ir jo ministrų, o bendrovių "Wintershall" ir "Uniper". Interesai yra labai konkretūs, išreikšti skaičiais, turinčiais daug nulių — investuodami po milijardą dolerių, verslininkai planuoja ne tik susigrąžinti investicijas, bet ir gauti pelno.
Kodėl Angela Merkel taip griežtai kalba apie "Nord Stream-2" įgyvendinimą, taip pat paaiškinama skaičiais: Vokietijoje gaminamos dujos sudaro dešimt procentų šalies poreikių. Vokietija importuoja 90 proc. dujų, taigi bet kuris naujas projektas, užtikrinantis patikimą, nuolatinį tiekimą, yra strategiškai svarbus šiai šaliai.
Be to, Vokietijos lyderių pastangų rezultatas taip pat yra stabilus, nuspėjamas dviejų šalies bendrovių pelnas, tačiau vokiečiai tame nemato nieko baisaus, o šio ramaus požiūrio priežastį vėl paaiškina skaičiai. Dešimt procentų savų dujų tiekia "Wintershall". Be to, ši įmonė užtikrina beveik 3 mln. tonų dujų gavybą.
"Wintershall" yra stambiausia Vokietijos naftos ir dujų įmonė, turinti didžiausią dujų skirstymo tinklą, požemines dujų saugyklas, patikimai aprūpinanti milijonus Vokietijos gyventojų ir elektrinių. Leisti, kad ši bendrovė patirtų du milijardus eurų siekiančius nuostolius, rizikuoti, kad kurie nors "Wintershall" projektai Vokietijoje ar Europoje nepavyks?
Bendrovė išgauna naftą ir dujas Norvegijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų bei Vokietijos teritoriniuose vandenyse. Tam, kad išplėstų dujų gavybą Šiaurės jūroje, per pastaruosius penkerius metus "Wintershall" įsigijo apie 70 licencijų įvairiose dujų gavybos vietose. Daugiau nei 20 atviroje jūroje esančių platformų ir įrenginių valdoma "Den Helder" nuotolinio valdymo centre, o Reikjavike, netoli Hagos, įsikūręs įmonės mokslo skyrius, Jūrų technologijų centras ir Sekliojo vandens zonų kompetencijos centras.
Taigi, apie "Wintershall" galima rašyti ne straipsnius, o knygą, kurioje keli skyriai bus skirti įmonės projektams su Rusija, jos bendroms įmonėms su "Gazprom" Europoje, naujiems projektams, kurie yra svarbūs Rusijai. Vokietijos politinė sostinė yra Berlynas, tačiau dėl to, kur yra jos energijos kapitalas, galima ginčytis.
Vienas iš kandidatų yra mažas miestelis Kaselis, esantis Heseno federalinėje žemėje, kur "Wintershall" yra įsikūrusi daugiau nei šimtą metų. Beje, vos nepamiršau: Vokietijos valstybei priklauso 0,00 proc. bendrovės akcijų, o Angelos Merkel ir jos vyriausybės daroma įtaka "Wintershall" išreiškiama tuo pačiu skaičiumi. Apie kitų šalių politikus galima pasakyti tą patį.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
