Lietuvis jau seniai pamiršo apie banko "Snoras" bylą, kuri prieš septynerius metus audrino visą Lietuvą. Tuomet paprasti indėlininkai nepatyrė didelių nuostolių.
Jie atgavo savo nedidleius indėlius iš draudimo fondo. Tačiau smulkieji akcininkai ir daug "vidutinio ir aukščiausio lygio" indėlininkų prarado šimtus tūkstančių ir milijonų savo lėšų, kurias jie patikėjo bankui.
Šiek tiek bankroto istorijos
Dauguma Lietuvos gyventojų vargu ar gali atkurti visą "Snoro" bankroto istorijos grandinę. O ji gana įdomi. "Snoro" bankrotas buvo pirmasis iš keistų bankrotų, įvykusių vėliau Baltijos regione. Po dvejų metų pagal "Snoro" pavyzdį buvo sunaikintas kitas didelis Lietuvos bankas — Ūkio bankas. O 2018 metais "sprogo" Latvijos "ABLV" bankas.
Visų šių bankrotų priešistorė yra panaši. Bankininkai pagaunami už tai, kad viršija leistinas normas, susijusias su likvidumu, ir už tai, kad jiems trūksta lėšų indėlių nutekėjimo atveju.
Kaip anonimiškai "Sputnik" sakė vienas Baltijos šalių bankų analitikų, beveik visi pasaulio bankai leidžia tokius dalykus, kai reikia surengti didelį sandorį. Ir visi apie tai žino. Tačiau būtent tai ir sukuria riziką, susijusią su dideliais pinigais. Kitas dalykas yra tas, kad vieniems šitai leidžiama, o kitiems gali kainuoti gyvybę. Ir jei gautas kokio nors banko "politinis užsakymas", būtent jis bus pagautas tokių rizikingų (banko veiklos įstatymo atžvilgiu) operacijų metu.
2011 metų pavasarį Švedijos valdžia oficialiai leido pagrindiniam "Snoro" akcininkui Vladimirui Antonovui įsigyti didelį "Spyker Cars N.V.", kuris valdo automobilių pramonės milžiną "Saab", akcijų paketą. Tuo pačiu metu Amerikos milžinas "General Motors" taip pat planavo įsigyti Švedijos automobilių įmonę. Įdomus sutapimas.
Lietuva įsidrąsino ir ketina kariauti su Švedijos bankais >>
Visai įmanoma, kad Antonovui siekiant sudaryti šį sandorį kaip tik ir prireikė ne tik asmeninių, bet ir pasiskolintų lėšų koncentracijos. Ir būtent tada jis buvo sugautas Lietuvoje. "Snoro" bankroto skandalas nuskambėjo garsiai. Antonovas ir antras pagrindinis akcininkas Raimondas Baranauskas turėjo pabėgti į Angliją, o 2015 metais, po Londono teismo sprendimo išduoti juos Lietuvai, persikelti į Rusiją. Kol jų nebuvo, vietinės ir tarptautinės maitėdos suplėšė "Snorą" į skutus. Beje, didelė "Snoro" klientų dalis atiteko... Švedijos bankams: SEB, Swedbank ir DNB Nord. Aiški daugialypė operacija. Priviliojo bokštą, o nužudė karalienę...
Akivaizdu, kad tokios operacijos, skirtos vienam iš pirmaujančių šalies bankų rinkos dalyvių sunaikinti, nedalyvaujant Lietuvos valdžiai, būtų neįmanoma įvykdyti. Vietos elitas kaip atlygį gavo galimybę saugiai atsiimti visas savo lėšas iš "Snoro". Ryškiu pavyzdžiu tapo Irenos Degutienės, tuometinės Seimo pirmininkės, šeimos indėlių istorija. Kitų bankroto dalyvių vardai ir sumos liko paslaptyje. Ponia Degutienė ir šiandien eina Seimo pirmininko pavaduotojos pareigas.
Verta prisiminti, kad 2011 metais Lietuvos finansų ministro, be kurio dalyvavimo sunku įsivaizduoti visą "Snoro" bankroto procedūrą, pareigas ėjo... Ingrida Šimonytė. Šiandien ponia Šimonytė — Seimo narė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (konservatorių) kandidatė į prezidentus. Visuomenės apklausos rodo, kad konservatorė Šimonytės kandidatūra į Dalios Grybauskaitės vietą Prezidentūroje šiandien yra viena iš realiausių.
O juk tais pačiais 2011 metais Grybauskaitė jau buvo Lietuvos prezidentė. Kaip žinote, ji persikėlė į valstybės vadovo kėdę iš Europos Komisijos narės biudžeto ir finansų klausimais pareigų. Taigi, ji buvo aukšto lygio Europos specialistė "pinigų klausimais". Beje, antras garsus vieno Lietuvos banko (Ūkio banko) bankrotas įvyko 2013 metais, kai šalį valdė taip pat Dalia Grybauskaitė.
Lietuva prašo Rusijos prokuratūros apklausti buvusius "Snoro" banko vadovus >>
Daugelį analitikų nustebino apsisprendimo dėl "Snoro" nacionalizavimo, o vėliau ir bankroto, greitis. Per vieną naktį buvo paruoštos ir per kelias valandas perduotos Seimui septynių įstatymų, reglamentuojančių šalies bankininkystę, pataisos. Paprastai tokios apimties darbui ir pusmečio nepakanka. Lietuvos pareigūnų veiksmų ir kalbų koordinavimas visais lygmenimis buvo nuostabus. Daina sudainuota tarytum iš natų.
Tegyvuoja Lietuvos teisingumas
Tačiau tokios intymios detalės apie Lietuvos elito gyvenimą ir finansinę gerovę vargu ar sudomins Generalinės prokuratūros tyrėjus. Jų pagrindinis uždavinys — dar kartą įrodyti Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko kaltę dėl visų banko nuodėmių iki pat "Rusijos mafijos" pinigų plovimo. "Rusų pėdsakai" dabar madingi. Visas pasaulio blogis — dėl rusų.
Vargu, ar Lietuvos tyrėjus sudomins, kiek iš "Snoro" bankroto uždirbo laikinai banko administravimo pareigas einantys Saimonas Friklis ir Nilas Kuperis. Verta prisiminti, kad pirmasis administratorius Saimonas Friklis prieš pat "Snoro" bankrotą pradėjo vadovauti detektyvų agentūrai "Kroll", kuriai Švedijos vyriausybė užsakė ištirti pagrindinės Vladimiro Antonovo bendrovės "Converse Group" lėšų kilmę.
Visą pagrindinį darbą, susijusį su "Snoro" turto išėmimu, atliko Saimonas Friklis, o Nilas Kuperis vėliau išvalė Friklio "veiklos sritį". Kaip ir kiek jie už tai gavo?
Tačiau tai jau kita istorija, apie kurią sunku bus perskaityti atviruose bankininkystės vadovėliuose. Greičiausiai, tik vadovėlyje su žyma "tik tarnybiniam naudojimui".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
