Praeitų metų birželį Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su Latvijos, Estijos ir Lenkijos premjerais bei Europos Komisijos pirmininku Žanu Klodu Junkeriu pasirašė politinį susitarimą dėl trijų Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais.
Kaip šiame kontekste teigiama Lietuvos prezidentūros pranešime, "Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros sistemos iki 2025 m. bus galutinai atjungtos nuo sovietinio BRELL elektros žiedo ir įjungtos į modernius ir saugius kontinentinės Europos tinklus. Tai užkirs kelią bet kokiems mėginimams energetiką naudoti kaip geopolitinio šantažo įrankį".
Tačiau iki 2025 metų dar toli, ir lietuvių baimės akys kaip niekad didelės. Į krūvą sumesta viskas, ką tik galima buvo sumesti.
Pinigai arba šviesa!
Kriminaliniuose filmuose populiari frazė — piniginė arba gyvybė. Neseniai Lietuvos valstybinė televizija parodė siužetą, kurio pagrindinė mintis buvo ta, kad arba Baltijos valstybės turės vienaip ar kitaip mokėti Rusijai pinigus, arba ji nutrauks joms elektros tiekimą. Logika kaip visada "geležinė".
Atsieta nuo bendro tinklo, Kaliningrado sritis visą reikalingą energiją greitai gamins pati, ir pirmuosius izoliuoto elektros tinklų darbo bandymus planuoja jau šių metų gegužę — kaip tik per Europos Parlamento rinkimus ir antrąjį Lietuvos prezidento rinkimų turą. Ideali proga surengti "blackout'ą" (visiškai nutraukti elektros energijos tiekimą), kuris gali kainuoti Lietuvai 3 milijardus eurų.
Tačiau tai kraštutinis variantas, ir, greičiausiai, kaip manoma, "piktoji" Rusija turi gudresnį planą — užtikrinus energetinę Kaliningrado srities nepriklausomybę, bent iki 2025 metų priversti Baltijos šalis mokėti už elektros dažnio reguliavimą (Estijos skaičiavimais, vien jai už tai kasmet gali tekti pakloti apie 30 milijonų eurų).
Bet ir tai dar ne viskas. Neatmetama, kad Kremlius ruošia sąskaitą BRELL sistemos dalyviams už pasitraukimą iš jos bei sutarties pažeidimus ir šiame kontekste gali reikalauti iš jų pirkti elektrą iš Kaliningrado srities ir/ar Baltarusijos atominės elektrinės.
Galiausiai, nerimą Baltijos valstybėms kelia tai, kad su Rusija dėl jų atsijungimo nuo BRELL derėsis Briuselis, kurio požiūris į santykius su Maskva kiek kitoks.
Trumpai tariant, Lietuvoje iš nieko pučiamas eilinis baimės burbulas. Kaip visa tai galima vertinti?
Man ir vėl man
Jeigu pradėtume nuo elektros atjungimo klausimo, iš karto norisi prisiminti du dalykus. Pirma, šiandien Lietuvoje be perstojo kalbama apie karinę Rusijos grėsmę (vien isterija dėl pratybų "Zapad 2017" ko verta), bet rusai kažkodėl vis nepuola. Antra, Maskva nuolat kaltinama tuo, kad naudoja energetiką kaip geopolitinės įtakos instrumentą, tačiau dujų tiekimo Lietuvai niekas nenutraukė, ir jos bendradarbiavimas su "Gazpromu" tęsiasi.
Kodėl Rusija turėtų visiškai nutraukti elektros tiekimą į Lietuvą, neaišku. Tačiau kada šalies žiniasklaidai ir "ekspertams" rūpėjo atsakymai į tokius "nereikšmingus" klausimus? Svarbiausia toliau plėtoti politiškai reikalingą "Rusijos grėsmės" (karinės, energetinės, kibernetinės, informacinės ir taip toliau) diskursą.
Kitas įdomus momentas primena sceną iš filmo "Vestuvės Malinovkoje", kai herojus dalina daiktus ir beveik viską pasiima sau. Kitaip tariant, Baltijos valstybės nusprendė trauktis iš BRELL, ir Rusija buvo priversta tam pasiruošti, bet kai tik iškyla galimo kaštų kompensavimo klausimas, iš karto prasideda kalbos apie klastingą ir agresyvų Kremliaus elgesį — tai yra, vienam viskas, o kitam nieko, ir dar su nuostata, kad taip ir turi būti. Tačiau realiame gyvenime taip nebūna. Už "malonumą" paprastai reikia mokėti (kaip už SGD terminalą "Independence").
O pabaigai — viena citata, susijusi su galimu Maskvos reikalavimu Lietuvai pirkti Baltarusijos atominės elektrinės generuojamą elektrą, kurios ji atsisakė įstatyminiu būdu: "Šiandien mes kalbame, kad nepirksime, deja, aš nematau kito šaltinio regione, iš kur mes galėtume pasigaminti ar pirkti. Astravas bus pagrindinis šaltinis, ir mes pagal rinkos, pagal energetinius dėsnius būsime priversti pirkti elektrą ir už ją mokėti tokią kainą, kuri bus padiktuota. Mes norime dirbti bendrai su Europa, bet mes nieko nedarome, kad prieš tai turėtume nustoti dirbti su Rusija. Apie tai kalbama, ir nekalbama, kada bus išjungtos linijos", — pažymėjo 2009–2012 metais energetikos ministro pareigas konservatorių vyriausybėje (!) ėjęs Arvydas Sekmokas.
Taigi, Lietuvoje toliau kuriami politizuoti mitai apie Rusiją, kuri tik ir galvoja, kaip ką nors mums atjungti, bet tuo pat metu nori užsidirbti. O baigsis viskas tuo, kad tiesiogiai ar netiesiogiai pirksime "nesaugią" Astravo atominės elektrinės generuojamą elektrą, kaip toliau perkame "Gazpromo" dujas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
