Vyriausioji rinkimų komisija įregistravo iniciatyvinę grupę, kuri per šešis mėnesius turės surinkti ne mažiau kaip 300 tūkstančių parašų, kad būtų surengtas referendumas dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo nuo 141 iki 121.
Be to, praėjusių metų pabaigoje Lietuvos parlamentas pradėjo svarstyti atitinkamą "valstiečių" konstitucinę pataisą, kuriai buvo pritarta po pateikimo. Tačiau tai nereiškia, kad jai bus pritarta ir lemiamo balsavimo metu, nes konstitucinės daugumos valdantieji neturi, o opozicija šiuo atveju yra nusiteikusi skeptiškai. Matyt todėl ir buvo pasirinktas referendumo kelias.
Pažymėtina, kad tai jau ne pirma tokia iniciatyva, bet, kaip matyti, visos jos baigėsi nesėkme. Šiandien "valstiečiai" motyvuoja savo siūlymą sumažėjusiu šalies gyventojų skaičiumi (nuo 3,7 milijono 1992 metais iki 2,8 milijono šiuo metu). Tačiau tai ne itin svarus argumentas: Lietuvoje iš tiesų gyvena mažiau žmonių nei anksčiau, bet turinčių teisę balsuoti Lietuvos piliečių, kur jie begyventų, kiekis pakito nežymiai. Be to, skeptikai klausia: "O ką darysime, jeigu demografinė situacija šalyje pasitaisys?"
Kitas pagrindas tokiam žingsniui ― pinigų taupymas. Pavyzdžiui, 2014 metais sumažinti Seimo narių skaičių iki 101 siūlęs konservatorius Antanas Matulas aiškino, kad tai padės sutaupyti iki 5,7 milijono eurų per metus. Viena vertus, reikšminga suma. Kita vertus, vien "vaiko pinigams" didinti 20 eurų dabar prireikė apie 130 milijonų eurų. Kitaip tariant, sunku pasakyti, ar verta keisti šalies politinę-teisinę sistemą dėl kelių milijonų.
Tokiu būdu, parlamento mažinimo šalininkų argumentams trūksta solidumo. Tačiau ir su iniciatyvos kritikais galima drąsiai ginčytis.
Pirma, politikos ekspertai mėgsta sakyti, kad įvairioms interesų grupėms lengviau skleisti savo korupcinę įtaką mažesniame parlamente, nes vieną žmogų lengviau papirkti negu du. Tačiau (a) "valstiečiai" nesiūlo mažinti Seimo narių skaičiaus radikaliai; (b) kovos su politine korupcija esmė ― ne deputatų kiekis, o jų kokybė, kurią turėtų užtikrinti partijos ir kontroliuoti teisėsaugos institucijos.
Antra, yra nuomonė, kad, sumažinus parlamentą, nukentės jo darbo rezultatas (pavyzdžiui, komitetuose). Šiame kontekste galima pasakyti, kad šiandien Lietuvos parlamentarai nepervargsta, ir jeigu dviejų dešimčių nebeliks, likusieji, galbūt, pradės dirbti pilnu pajėgumu. Be to, didžiąją dalį įstatymų jau seniai ruošia vyriausybė, o Seimo nariai neretai tik prigalvoja nereikšmingų pataisų, kurias vėliau ilgai aptarinėja su rimta veido išraiška.
Trečia, tam, kad būtų sumažintas Seimo narių skaičius, reikia keisti Konstituciją ― teisinį valstybės pamatą. Galima sutikti, kad dažnas jos nuostatų kaitaliojimas parodo, jog šalis yra nebrandi. Tačiau kartu nereikia galvoti, kad Konstitucija ― "šventa karvė", ir jeigu konstitucinių pataisų priėmimas parlamente dar gali būti kritikuojamas, referendumas yra demokratinės valstybės suvereno (tautos) valios išraiška.
Trumpai tariant, akivaizdžios būtinybės mažinti Lietuvos parlamentą nėra, bet jeigu "valstiečiams" pavyks realizuoti savo sumanymą, tragedijos irgi nebus. Problema ta, kad valdantieji (kaip ir jų pirmtakai), greičiausiai, sugalvojo surengti atitinkamą referendumą ne todėl, kad nori padaryti ką nors gero, o siekdami padidinti savo šlubuojantį populiarumą patogiu populistiniu būdu (taip pat prezidentinių ir savivaldos rinkimų kontekste).
Čia straipsnio skaitytojas turėtų paklausti: "Tai kodėl autorius aiškiai nepasako, kaip balsuoti, jei reikės?" Nesinori primesti savo nuomonės, bet, pavyzdžiui, neatsakingais veiksmais nepasižyminčioje Estijoje specialiai sukurtas Valstybinės reformos fondas irgi pasiūlė sumažinti šalies parlamentarų skaičių...
Spręsti Jums, gerbiami Lietuvos žmonės.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
