VILNIUS, sausio 15 — Sputnik. Algirdo Paleckio gynimo mitingas buvo labai negausus, beveik šeimyninis įvykis. Apie trisdešimt žmonių atvyko prie Lietuvos ambasados, esančios penkiasdešimt metrų atstumu nuo Latvijos rusų sąjungos biuro, atėjo geri pažįstami ir gerbiantys vienas kitą žmonės, rašo Sputnik Latvija korespondentas Vladimiras Dorofejevas.
Kas trečias pasakė trumpą kalbą, beveik visi kalbėtojai asmeniškai pažįsta Algirdą kaip draugą ir nuoseklų antifašistą. Kai matai, kiek mažai žmonių atėjo palaikyti antifašistą Algirdą Paleckį, tampa baisu ne tik dėl jo, bet ir dėl visų mūsų.
Algirdas Paleckis — atpažįstama ir gerbiama asmenybė Lietuvoje. Socialdemokratas, buvęs diplomatas, ilgametis Seimo narys, buvęs Vilniaus miesto vicemeras, Prancūzijos garbės legiono kavalierius bei apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medaliu. Į kalėjimą pateko slaptai, įtariamas dalyvavimu "Rusijos šnipinėjimo tinkle". Anksčiau Paleckis buvo apkaltintas ir teistas už "sovietinės okupacijos neigimą".
Sunkios antifašistų dienos
Kaip mitingo metu sakė Paleckio draugė žurnalistė Ala Berezovskaja, visai neseniai visuomenė nė neįtarė apie areštą.
Paleckiui paskirtas valstybinis advokatas pasirodė esąs toks tylus, kad vis dar neaišku, ar jis apskritai egzistuoja. Giminaičiai yra taip įbauginti, kad nesikalba su žiniasklaida.
Sužinoję apie tai, kas atsitiko, Paleckio kolegos partijos nariai pasamdė jam kitą advokatą, kuris neatsisako viešųjų ryšių ir tikisi išsiaiškinti bylos aplinkybes.
"Lietuva visada moko moralės Rusiją ir Ukrainą, — sakė Berezovskaja. — O visai neprošal būtų pačiai išmokti pagrindinių demokratinės valstybės moralinių standartų! Dabartinis šnipinėjimo atvejis greičiau panašus į Lavrentijaus Berijos laikus, o ne į laisvos Baltijos valstybės dabartį!"
EP narys Miroslavas Mitrofanovas Lietuvos generaliniam prokurorui pateikė prašymą dėl Paleckio buvimo kalėjime teisėtumo. Tiems, kurie ragino jį ir jo bendražygius tylėti, kad neatsidurtų kalėjime kaip Paleckis, Mitrofanovas atsakė, kad jis neketina bailiai tylėti bei neslėps galvos smėlyje.
Jis žurnalistams sakė, kad per pastaruosius metus ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės aktyvistus apėmė visiško totalitarinio smurto banga. Sakė apie tai, kad tarp susirinkusių prie Lietuvos ambasados žmonių yra daug tų, kuriuos stebi Latvijos valstybės saugumo tarnybos pareigūnai. Prieš dešimt ten susirinkusių žmonių iškelta byla dėl Latvijos tėvų susitikimo.
"Mus su Paleckiu vienija tai, kad darome legalius, teisėtus dalykus, kurie ne tik nekenkia valstybei, bet priešingai — turėtų jai padėti. Ir taip pat, kaip ir jis, mes susiduriame su precedento neturinčiu spaudimu, — pareiškė Mitrofanovas. — Pastaraisiais metais jis neturėjo galimybės dalyvauti politikoje ir nagrinėjo istorijos klausimus, o mes viešai aptarėme tautinių mažumų ir pedagogų klausimus. Dėl tokių dalykų demokratinėse šalyse į kalėjimą nepatenkama!"
Nelaisvės laikas
"Algirdas yra teisiamas už tai, kad paminėjo įvykių šalia Vilniaus televizijos bokšto liudytojų žodžius, kurie neatitinka oficialios versijos, — sakė Tatjana Ždanok. — Bet laisvoje visuomenėje kiekvienas turi galimybę ir teisę išreikšti savo nuomonę, skelbti įvairius istorinių įvykių liudijimus. Priešingai, totalitarinė visuomenė pasižymi tik viena leistina "tiesa" ir persekiojimu dėl nesutarimų, nepatogių faktų atskleidimu. Tai, kas vyksta pastaraisiais metais Baltijos šalyse, yra laisvės stoka, tai yra iškreipta laisvė!"
Latvijos rusų bendruomenės pirmininkas Vladimiras Sokolovas pastaruosius Baltijos šalių "išradimus" laiko siaubingais: Baudžiamojo kodekso straipsniai liaudyje vadinami "hibridiniu šnipinėjimu" arba "šnipinėjimu-lite". Jis atkreipia visuomenės dėmesį į tai, kad Paleckis yra klasikinis disidentas, nepritariantis valdžiai. Tačiau kartu ir protingas žmogus, tikras savo šalies patriotas, kuriam tėvynės išdavystė yra tiesiog neįmanomas dalykas, tokia jo kaip žmogaus esmė. Bylinėtis ir net kalėti už savo įsitikinimus — taip. Šnipinėti — ne.
Sokolovas priminė sovietinius disidentus, Sacharovą ir Bukovskį, iš kurių buvo atimta pilietybė ir kurie buvo išsiųsti iš šalies, ir suglumo, kad praėjus trisdešimčiai metų po Sovietų Sąjungos žlugimo šalis, atleista nuo pareigos turėti vienintelę teisingą nuomonę, grįžta į tą patį užburtą ratą.
"XXI amžiuje teikti kaltinimus šnipinėjimu tiems, kas nepritaria valdžiai, — visiškas absurdas! — sakė Sokolovas. — Galų gale, niekas tikrai nemano, kad Paleckis yra šnipas. Iš esmės, jis ne didesnis užsienio žvalgybos agentas, nei ragana verta laužo. Tai tiesiog obskurantiškumas!"
Buvęs Latvijos policijos kapitonas Andrejus Pagors taip pat išreiškė savo nepasitenkinimą.
"Areštas iki teismo — pati griežčiausia suvaržymo priemonė, — sakė Pagors. — Tai taikoma baisiausiems nusikaltėliams, kurie yra tokie pavojingi visuomenei, kad reikalinga visiška jų izoliacija net prieš teismo procesą. Pavyzdžiui, tokiais gali būti paskelbti plėšikai ar narkotikų mafijos lyderiai. Tokios priemonės laisvoje šalyje yra neįmanomos disidentams, kitaip manantiems. Yra daug kitų ikiteisminių prevencinių priemonių: išvykimo iš šalies apribojimas, namų areštas. Įsivaizduokite, kad asmuo, turintis valstybinį apdovanojimą, buvo slaptai įmestas į kalėjimą ir įbauginti jo giminaičiai — tai tiesiog neįmanoma. Tai yra neveiksminga, neteisėta, galų gale, kvaila!"
Teisės į nuomonę praradimas
Kiekvienas pasirodymas baigėsi šūkiu "Laisvė Algirdui Paleckiui!"
Stebėjau šį nedidelį mitingą, kurio metu snigo šlapiu sniegu, ir pagavojau apie ciklinį laiko pobūdį.
Baltijos šalims tai nėra pirmasis socialdemokratų persekiojimas. Pirmosios Latvijos Respublikos laikais taip pat buvo toks etapas. Socialdemokratai, kurie 1920-1930 metais posėdžiavo Vyriausybėje ir vadovavo Rygos savivaldybei, 1934 metais buvo sodinami į kalėjimą.
Iki 1930 metų jie, socialdemokratai, pasibaigus pilietiniam karui nedidelėje šalyje sukūrė šiuolaikinę rinkos sistemą, o po penkerių metų jie buvo įkalinti pagal politinius straipsnius. Iš pradžių jie nutylėjo ir išdavė savo draugus, o tada patys pateko į kalėjimus.
Daugelis socialdemokratų buvo paleisti iš kalėjimo tik 1945 metais, kai sovietų kariai išvadavo Rygą nuo fašistų. O kai kas liko kalėjime ir sovietmečiu, net ir Brežnevo laikais.
Stebėdamas šį nedidelį mitingą, sąžiningus žmones, manančius, kad neteisėtai sulaikyto kalinio palaikymas yra svarbesnis už nelaisvės pavojų, aš labai norėjau... pabusti. Nes jų buvo labai mažai.
Ir tyli, iš baimės abejinga dauguma niekada negalėjo apsisaugoti nuo represijų.
Panorau perrinkti šiltus drabužius ir palinkėti sau drąsos.
