Kiekvienas paauglys, turintis savo kambarį, prisimena, kaip aršiai reikia saugoti jo jaukumą. Jokios teisingai išmėtytos šiukšlės negali būti pajudinamos iš vietos be caro leidimo, jų negali paliesti net ir buto šeimininkai, kurie tuo pačiu yra ir valdovo tėvai. Būtent taip bręsta paauglio tapatybė, rašo "Sputnik" radijo autorius Piotras Malejevas.
Lietuva, kaip valstybė, kuri neseniai įgijo kambario nepriklausomybę, iškart pradėjo rūpintis jaukumu. Pakeitė baldus, nuplėšė senus tapetus, padarė remontą, įstatė ugniai atsparias duris, dėl viso pikto, su langeliu, pakabino sunkią spyną. Ir net sulaužė sieną ir atvėrė naują įėjimą. Nes "čia" nėra "ten".
Atvirai pasakius, jauki išėjo valstybė. Nedidelė, gerai "suvirškinama", telpa į bet kokią kišenę. Kur nors įklimps — niekas net nepastebės. Taigi ją visi noriai priima. Nedidelė teritorija, keli milijonai gyventojų kišenės nedrasko. Daug pinigų neprašo — galima skirti iš bendros taurės ir pasiteisinti paklaida. Baltijos šalys tiki, jog Vakarai jas priėmė pagal išvaizdą ir kraujo grupę. Tik nesugalvokite ten pasakyti, jog sėkmės priežastis — nedidelis svoris.
Bet štai kur bėda — jauki valstybė taip patiko daliai gyventojų, kad jie suskubo pasigrožėti šiuo stebuklu iš kitos pusės. Iš užsienio valstybės pusės. Patys išvažiavo, dar ir giminaičius ištraukė. Tarp kita ko, valstybė metai iš metų vis gražėja, todėl norinčiųjų pasižiūrėti, "ką gi tokio gražaus mes ten statome", skaičius vis didėja.
O visai šalia, Rytuose, mes visi puikiai žinome, yra surūdijusi degalinė, kurioje normalus žmogus negali gyventi. Padorūs žmonės bėga iš ten iš visų jėgų, stengdamiesi išsigelbėti ir pažvelgti į tą siaubą iš išorės. Dalis jų pasilieka Lietuvoje — iš čia visai neblogai matyti, koks ten vyksta siaubas. Per dešimtmečius susikūrė diaspora.
Tempia sunkų kryžių — internetu pasakoja rusams, kaip jie (rusai) iš tikrųjų ten gyvena. Tiesa, jie ir anksčiau čia atvykdavo ne labai jau aktyviai, o pastaruoju metu iš viso nustojo važinėti. Greičiausiai, visi normalūs iš Rusijos jau išvyko. Arba ten jau taip baisu, kad žmonės net iki Baltijos šalių negali nusigauti. Tačiau ne apie juos kalbame.
Pastarųjų metų tendencija, patys atspėsite — kas? Kai Ukraina pradėjo virsti drugeliu (arba lėliuke), iš laimės išprotėję ukrainiečiai, žinoma, panoro pasigrožėti iš išorės. Ir patraukė ukrainiečių srautas iš tėvynės, ir į Lietuvą taip pat (juk pamename, iš čia labai gerai matyti). O kadangi transformacija yra tikrai stebuklinga — prieš pat akis, tai patraukė visi, kas tik galėjo.
O kaipgi Lietuva? O štai kaip. Pernai gegužę nugriaudėjo pirmoji pergalė — imigracija viršijo emigraciją! Ne lietuvių sąskaita — bičiuliai pasistengė. Ir štai nauja didžiulė pergalė — ukrainiečių bendruomenė viršija rusų. Nuostabu, ar ne? Puiku.
Liūdna prognozė: Lietuvoje ateityje gali likti 2,5 miesto >>
Aišku, tai truputį kitoks jaukumas. Patriotai priešais savo televizorius negalėjo atsidžiaugti dėl Ukrainos. O vėliau savo gatvėse išgirdo movą (ukrainiečių kalbą — Sputnik), ėmė sutikti visokius uždarbiautojus. Kažkas pradėjo judinti šiukšles kambaryje. Kai kurie sunerimo. O kurgi "Lietuva — lietuviams"? Ramiai, draugai. Juk tai nereiškia, kad visi aliai vieno turi būti pagal kraują. Pažvelkite į valstybes, į kurias mūsiškiai išvyko grožėtis mūsų stebuklu. Jie ten panašiai elgiasi. Atvyko antrarūšiai? Šaunuolis, trauk šluotą. Na, kuo mes prastesni? Juolab, kad ukrainiečius stumia jų protingos smegenys. Su jais malonu vien dėl to, kad į juos galima iš aukšto žiūrėti, atlaidžiai. O patriotai tegul nusiramina: mes niekuomet netapsime broliais. Patikėkite. Tik garsiai apie tai kalbėti kol kas negalima. Kaip tik šiuo metu geriau garsiai kalbėti apie "amžiną draugystę".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
