ES dujų pramonės ypatybės
Ištyrėme energetikos įmonių, kurios dalyvauja įgyvendinant "Nord Stream-2" dujotiekio projektą, sąrašą, ir trumpai įvertinome jų ekonominių interesų spektrą. Pagrindinė išvada yra vienareikšmiška: "Nord Stream-2" iš tikrųjų yra komercinis, o ne politinis projektas, kad ir kaip besistengtų mums įpiršti priešingą nuomonę daugelis Vakarų politikų.
Penkios Europos bendrovės ir "Gazprom" sukūrė projektą, kuris yra įdomus ir patrauklus ekonominiu požiūriu kiekvienam dalyviui, belieka išsiaiškinti, kur būtent slypi šis susidomėjimas ir patrauklumas.
Tačiau man atrodo, kad verta suprasti, jog Europos bendrovės nėra savaime egzistuojantys objektai — visos jos yra registruotos ir veikia, tame tarpe ir Europos Sąjungos teritorijoje, jos teisinėje srityje. Jų jėgainės, pagrindiniai ir skirstomieji tinklai, požeminės dujų saugyklos neegzistuoja savaime, bet yra dujų sistemos dalis — Europos dujų tinklas.
Į šias aplinkybes reikia atsižvelgti vien todėl, kad jos iš esmės skiriasi nuo Rusijos "Gazprom" veiklos sąlygų, kurias Rusija paveldėjo iš TSRS, ir nuo to laiko sukūrė vieningos dujų tiekimo sistemos dalį. Rusija neatsisakė principo "viena sistema — vienas šeimininkas, atsakingas už viską", o Europoje šio principo nebuvo niekada.
Europos stichija
JAV buvo dujų infrastruktūros lyderės iki aštuntojo dešimtmečio pradžios, tačiau po to, kai buvo atrastas unikalus Groningeno dujų telkinys Nyderlandų provincijoje, dujų pramonė Europoje ėmė vystytis žaibišku greičiu.
Kita paskata sparčiai plėtoti dujų perdavimo ir dujų skirstymo tinklus buvo pirmosios sutartys dėl gamtinių dujų tiekimo iš TSRS — projektai "vamzdžiai mainais į dujas". Tuo tarpu dujų perdavimo sistemų sukūrimas Europoje buvo pirmiausia finansuojamas valstybės, tuomet liberalios ekonomikos istorija buvo tik teorija, nesusijusi su praktika.
ES šalyse buvo steigiami valstybiniai dujų perdavimo sistemų operatoriai ir daug dujų tiekimo bendrovių — valstybės, vietos, savivaldybių. Tuo tarpu, kitaip nei TSRS, be abejo, jokių planų dėl dujų tiekimo tinklų kūrimo ir plėtros Europoje nebuvo, viskas vyko keliais etapais ir gana spontaniškai.
Penkios Europos šalys — Jungtinė Karalystė, Vokietija, Italija, Nyderlandai ir Prancūzija — sudaro apie 70 proc. dujų suvartojimo ir apie 65 proc. bendros dujų tiekimo tinklų apimties. Tuo tarpu 1930 metais Italijoje ir Prancūzijoje buvo atrasti dujų telkiniai, tačiau išteklių kiekis juose nebuvo toks didelis, kad dujas būtų galima eksportuoti į kitas šalis, todėl dujų tiekimo sistemą sudarė žemo slėgio vamzdynai.
Groningeno telkinio apimtys pasirodė esančios tokios didelės, kad jo dujas Nyderlandai nuo pat pradžių numatė tiekti į kaimynines šalis — taip atsirado pirmieji aukšto slėgio tarpvalstybiniai dujotiekiai, kurie sukėlė grandininę reakciją sukurti dujų paskirstymo sistemas kitose šalyse. Šiuo metu bendrą "Europos dujų" tinklą sudaro daugiau nei du milijonai kilometrų vamzdynų. Norint gerai suprasti šiuos labirintus, atėjo laikas organizuoti atskirus fakultetus Europos universitetuose.
Kitas esminis skirtumas tarp TSRS ir Rusijos, žinoma, yra teritorijos plotas ir gyventojų tankumas. Net ir Rusijos Europos dalyje dujotiekių ir dujotiekių atšakų (galutiniams vartotojams) panaudojimo lygis vos pasiekia koeficientą 0,25, Europoje jis yra ne mažesnis kaip 0,5 — mūsų dujų atšakos veikia 25 proc. pajėgumu, Europos — 50 proc.; kad būtų galima išlyginti paklausos svyravimus, reikia rezervo.
Tuo tarpu mūsų dujų tarifuose transporto paslaugų dalis neviršija 15 proc., Europoje ji siekia 40 proc. — Europos dujų tinklams investicijos atsiperka greičiau. Tačiau yra ir kita medalio pusė — atsižvelgiant į žemės kainą Europoje, investicijų į dujų tiekimo tinklus apimtis čia yra daug didesnė.
Globalizacija reikalauja suvienodinti nacionalines ir regionines dujų rinkas
Devintojo dešimtmečio viduryje ES rimtai susimąstė apie tai, kaip veikia dujų tiekimo sistema ir kokią įtaką ji daro bendrajai ekonomikos būklei.
To priežastis buvo auganti pasaulinės rinkos globalizacija, pagal kurią ES turėjo rūpintis visos asociacijos pramonės konkurencingumu, o ne atskiromis šakomis, taigi, palaipsniui buvo suformuluota vadinamojo Europos dujų rinkos liberalizavimo ideologija. Būtent vadinamojo, nes ES net nesiekia suvienodinti dujų sektoriaus mokesčių įstatymų skirtingose šalyse.
Lengviausias būdas tai suprasti yra pavyzdys: Europos Komisija gali subsidijuoti dujų jungties tarp Lenkijos ir Lietuvos statybą iš ES biudžeto, abi šalys gali pradėti gauti Norvegijos dujas, tačiau kainos galutiniam vartotojui Lietuvoje ir Lenkijoje bus skirtingos, nes mokesčiai šiose šalyse yra skirtingi. Taip, ES išleidžia daug pinigų ir deda daug pastangų, siekdama, kad didmeninės dujų kainos būtų vienodos visoms jos šalims, tačiau vis dėlto tiek gyventojai, tiek įmonės, t. y. galutiniai vartotojai kaip gaudavo dujas skirtingomis kainomis prieš liberalizavimą, taip skirtingomis kainomis gauna ir dabar.
Kelią įveikia einantis?
Žinoma, negalima atmesti galimybės, kad kada nors Europos Komisija galės prisijungti prie dujų pramonės mokesčių sistemos suvienodinimo, tačiau iki šiol planai sukurti bendrą Europos dujų rinką išlieka tik planais — skirtumai tarp regioninių segmentų tebėra labai dideli.
Atskirų segmentų problema, susijusi su vienu vamzdynų tiekėju Ispanijoje ir Portugalijoje, Baltijos šalyse ir Suomijoje, vis dar nėra išspręsta, ir ne visos šalys turi jungtis (abiem kryptimis) tarp jų dujų sistemų. Ir, žinoma, jokios teisėkūros ar biurokratinės iniciatyvos negali diktuoti šios pasaulio dalies geologijos sąlygų — patikimas, nepertraukiamas dujų tiekimo sistemos veikimas neįmanomas be požeminių dujų saugyklų, o požeminės smėlio, akmenų, molio ir akmens druskos sankaupos nenori paklusti ES direktyvoms.
Nepaisant to, turime gerbti ES vadovybę — siekdama liberalizuoti dujų rinką, ji jau daugiau nei 20 metų juda link to. Šiuo metu pagrindinis dokumentas, apibrėžiantis žaidimo taisykles Europoje, net ir tokiems energijos gigantams kaip "Gazprom", "OMV", "Wintershall", "Engie", "Uniper / Fortum" ir "Royal Dutch Shell", dalyvaujantiems "Nord Stream-2" projekte, yra Trečiasis energetikos paketas.
Žinoma, visapusiška šio dokumentų paketo analizė yra siauros srities specialistų užduotis, tačiau jos pagrindinės nuostatos turi būti žinomos bent jau bendrais bruožais. Priešingu atveju, nebus įmanoma suprasti, koks yra Europos dujų rinkos modelis arba kas iš tikrųjų yra "Nord Stream" projektas. Būtent "Nord Stream", be numerių — abi šios linijos yra vieno projekto dalis, ne tik didžiulio, bet apskritai — milžiniško.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
