Pirmą kartą nepriklausomybės metais žmonėms suteikiama teisė spręsti savo tarnų — parlamento narių — likimą. Siūloma sumažinti jų skaičių 15% — nuo 141 iki 121 Seimo nario. Žmonės domisi: o kodėlgi ne per pusę?
— Artūrai, gegužės 12 dieną šių metų kalendoriuje pasižymėk raudonai! Būtinai eikim į rinkimų apylinkę! Balsuosim už Seimo narių skaičiaus mažinimą. Tegul ir simbolišką, bet vis šiokį tokį.
— Ramūnai, žinoma, aš eisiu į rinkimų apylinkę gegužės 12, kovo 3, ir kitomis prezidento ir mero rinkimų antrojo turo dienomis. Aš visada dalyvauju rinkimuose, nes manau, kad esu aktyvus Lietuvos pilietis. Nes mano balsas taip pat yra svarus. Bet kaip ir už ką balsuosiu — paslaptis. Nenoriu savo nuomonės sakyti niekam.
— Sutinku su tavimi. Tačiau šį kartą gegužės 12-ąją pirmą kartą per visus nepriklausomybės metus galime ką nors padaryti patys. Galų gale, kiek kartų jie žadėjo mums, kad bus mažiau Seimo narių ir pareigūnų? Juk darbingo amžiaus gyventojų šalyje iš tikrųjų sumažėjo. Žmonės bėga iš Lietuvos. O Seimo narių vis tiek pat... Tai netenkina visų. Net 121 deputato neturėtų būti Seime, užtektų 71. Ir formuoti pagrindinę šalies įstatymų leidybos instituciją reikėtų tik iš vienmandačių narių. Partijų sąrašus aš iš viso panaikinčiau. Nes žmonės dažnai balsuoja už vienus kandidatus, o į valdžią ateina kiti. Tai aiškiai matoma kaimyninėje Latvijoje, kur vyriausybės vadovu tapo mažiausios frakcijos atstovas parlamente. Ir taip dažnai atsitinka mūsų šalyje, kai dėl tam tikrų priežasčių partijos, kuriomis per rinkimus nelabai pasitikėjo rinkėjai, gauna ministrų portfelius.
— Na, tai yra demokratijos pasekmė šalyse, kuriose yra parlamentinė valdymo forma. Manau, kad ji visgi geresnė nei prezidentinė. Įsivaizduokite, jei viskas mūsų Lietuvoje priklausytų nuo prezidento užgaidos. Žinant Dalios Grybauskaitės kietą būdą, per 10 jos valdymo metų mūsų šalyje būtų įsiviešpatavusi diktatūra...
— Na, be reikalo tu taip šneki. Mūsų Dalia — geraširdė ir švelni moteris. Pažiūrėk, kaip dažnai ji priima jaunimą Prezidento rūmuose, kaip ji myli tikruosius Lietuvos patriotus — "partizanus", kaip nerimauja dėl valstybės saugumo. Tik žmogus, turintis gerą širdį, gali padaryti savo žmones laimingus! Gaila, kad negalima palikti jos prezidento poste dar penkeriems ar net dešimčiai metų. O jei ir vyriausybė galvotų taip pat kaip ir ji, tuomet Lietuvoje jau būtų buvęs gyvenimo lygis kaip Suomijoje ar Šveicarijoje. Ir per dešimt jos valdymo metų jai pavyko tik trejus metus žengti koja kojon su bendraminčiais vyriausybėje ir valdančioje koalicijoje. Tai yra, nuo 2009 iki 2012 metų, kai šalį valdė konservatoriai ir liberalai. Tuomet ministrai ir kiti VIP pareigūnai galėtų būti skiriami stambių verslininkų patarimu. Pats ministras nieko nedarė be prezidento pritarimo. Štai buvęs lyderis Eligijus Masiulis tai patvirtina...
