Jei pažvelgsime į dabartinę padėtį ES dujų rinkoje apskritai ir į "Nord Stream-2" projekto įgyvendinimą, nesuprasdami Europos Komisijos (EK), kuri vykdo ES vyriausybės funkcijas, veiklos algoritmo, nepavyks analizuoti dabartinių įvykių ir įvertinti jų plėtros galimybių.
Dažnai naujienų agentūros mini Trečiąjį energetikos paketą (TEP), kuriame yra griežti reikalavimai dėl alternatyvaus dujų tiekėjo prieinamumo kiekvienam vamzdynui, tačiau, nepaisant to, TEP ir jo nuostatų laikymasis nėra galutinis tikslas, o priemonė pasiekti tikslą, kurį Europos Komisija laiko galutiniu. Galutinis EK tikslas yra "Europos dujų rinkos tikslinis modelis", ir jūs turite žinoti bent jau bendruosius šio modelio bruožus — tik tada tame, kas vyksta ES dujų sektoriuje, galima aptikti logikos.
Europos dujų rinkos tikslinis modelis
Kad gamtinės dujos taptų klasikine biržos preke ir jų kaina nepriklausytų nuo pasaulinių naftos kainų, EK teigimu, būtina numatyti ne vienos, bet keleto platformų, kuriose bus vykdoma visa prekyba dujomis, atsiradimo sąlygas, kurios konkuruotų tarpusavyje nesuteikdamos galimybės pasireikšti menkiausiai monopolijos užuominai.
Niekas labai neslepia, kad toks modelis buvo paimtas iš Jungtinių Valstijų nacionalinės dujų biržos "Henry Hub", kuri nustato kainą visoje šalyje, nors kai kurios valstijos turi savo vietinius dujų mazgus ir biržas. Ir tai yra gana įspūdingas momentas: Europos Komisija, kuri tam tikru mastu valdo visos ES ekonomiką, bando taikyti Jungtinių Valstijų patirtį, kurioje federalinė vyriausybė veikia kaip viena "centrinė būstinė".
Taigi, tikslinis Europos dujų rinkos modelis (TEDRM) yra bandymas imtis dar vieno žingsnio kuriant "Jungtines Europos Valstijas", kuriose nacionalinių vyriausybių vaidmuo turėtų būti sumažintas iki būsto ir komunalinių paslaugų tiekėjo funkcijų vykdymo bei kultūros laisvalaikio organizavimo. Tačiau spręskite patys.
ES dujų rinkos teorija ir praktika
TEDRM remiasi visos Europos Sąjungos teritorijos padalijimu į 10-20 prekybos zonų, kurių ribos yra apibrėžtos labai schematiškai ir neatsižvelgia į ES valstybių sienas. Tokių prekybos zonų skaičius TEDRM yra tiksliai apibrėžtas — nuo dešimties iki 20, kaip paaiškėja, tai yra mažiau svarbu nei nacionalinis principas formuojant TEDRM.
Kiekviename tokios prekybos zonos centre turėtų veikti dujų mazgas, kuriame būtų vykdomi visi dujų prekybos, tiekimo ir transportavimo sandoriai. Be to, iš pradžių buvo siekiama uždrausti visus tiesioginius sandorius tarp vartotojų ir tiekėjų. Tuo tarpu kiekvienoje prekybos zonoje turi būti bent trys nepriklausomi dujų tiekėjai, o EK net nesistengia išsiaiškinti, ar tai fiziškai įmanoma.
Pažvelkite į Centrinės Europos žemėlapį, pabandykite įsivaizduoti, kur ir kaip trys tiekėjai gali organizuoti dujų tiekimą į Čekiją, Vengriją ir Slovakiją. Pavyks? Teorinės konstrukcijos, pagrįstos liberaliu rinkos modeliu, prieštarauja Europos geografijai ir politiniam žemėlapiui, tačiau tai neužkerta kelio Europos Komisijai vadovaujantiems politikams.
Liberalus dujų rinkos modelis, nustatytas vadovavimo ir kontrolės metodais — taip skamba trumpiausias aprašymas to, ką bando daryti Europos Komisija. Kaip ir bet kuriuo kitu atveju, kai teorija visiškai neatitinka realybės, realybė pradeda gyventi pagal taisykles, kurios nesutampa su jos autorių sukurtu scenarijumi.
2018 metų pabaigoje ES veikė 17 regioninių centrų, be to, dujomis prekiavo 20 biržų ir 20 didelių maklerio įmonių. Ar tai daug, ar mažai, ir ar gamtinės dujos pavirs klasikine preke? TEDRM rinkų skaičius per didelis, tačiau nėra mechanizmų, leidžiančių "pašalinti" papildomus ES dujų rinkos narius — EK teigimu, "viską turi sąlygoti rinka". Praktiškai tai reiškia, kad visos šiandien esančios mažos prekybos platformos turės išnykti arba susijungti su didesnėmis.
2015 metais EB pašalino du anksčiau galiojusius apribojimus dujų prekybos platformoms — panaikino reikalavimą, kad fizinės prekybos apimtis būtų ne mažesnė kaip 20 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų per metus, o sandorių ("popierinių" ir "fizinių") santykis — ne mažiau kaip aštuoni. Tai reiškia, kad EK nebebus "organizacinių išvadų" dėl šių prekybos aikštelių, jos veiks tiktai rinkos sąlygomis. Todėl galime ištirti, kaip "Nord Stream" ir "Nord Stream-2" sausumos magistralės tęsis ne Europos šalių teritorijose, o prekybos zonose — panaudosime ES priimtą terminologiją.
"Nord Stream" sausumos magistralės europiečių akimis
NEL ir OPAL dujotiekiai, į kuriuos sausumoje pereina "Nord Stream", eina per "Gaspool" (GPL) prekybos zoną, apimančią šiaurinę Vokietijos teritoriją, ir yra "NetConnect" Vokietijos prekybos zonos (NCG, Pietų Vokietija) dalis. Šiuose prekybos rajonuose veikia tų pačių pavadinimų dujų mazgai, ir 2018 metų spalio mėnesį jų savininkai nusprendė, kad nuo 2022 metų jie susijungs. Čia nėra jokios "žalingos Rusijos įtakos" — NCG buvo sukurta operacijoms su iš Nyderlandų Groningeno dujų telkinio pumpuojamomis dujomis, kurių apimtis kasmet mažėja, o 2030 metais gavyba bus visiškai sustabdyta.
Nuo 2011 metų "Nord Stream" taip pat pasiekė TTF (Title Transfer Facility) prekybos zoną, veikiančią tokiu pat pavadinimu Nyderlanduose. Nyderlandų dujų sistema yra prijungta prie JK dujų sistemos BBL (Balgzand-Bacton dujotiekio), jūrų IHL, kurios devyni procentai priklauso "Gazprom". Todėl "bendroji įmonė" perkelia iš TTF prekybos zonos į NBP (nacionalinio balansavimo taško) prekybos zoną, veikiančią pagal to paties pavadinimo centrą Didžiojoje Britanijoje. Kita Vokietijos prekybos zonos "NCG" "bendros įmonės" dalis pereina į Prancūzijoje veikiančias prekybos zonas — "Point d’echange de gas Nord", "Peg N" ir "Peg S", "Point d’echange de gas Suid".
Iš viso: pirmasis "Nord Stream" tiekia Rusijos dujas šešioms Europos prekybos zonoms ir jomis prekiaujama šešiuose Europos dujų mazguose. Kitaip tariant, "Gazprom" dujų tiekimas per "Nord Stream" yra visiškai integruotas į dabartinį Europos dujų rinkos modelį ir išliks TEDRM. Bet koks bus prekybos zonos ir NBP centro likimas, dabar daugiausia priklauso nuo "Brexit" eigos. Išeidama iš ES, Anglija išeis iš Trečiojo energetikos paketo zonos ir iš TEDRM nuostatų taikymo srities.
"Nord Stream-2" EUGAL dujotiekio pagalba per "Gaspool" prekybos zoną, patenka į Čekijos Virtuali Obchodni Bod (VOB) centrą, iš kurio jis pasiekia galutinį tašką — Centrinės Europos dujų centrą (CEGH), kuris yra Baumgarten požeminėje dujų saugykloje (Austrija).
Net atsižvelgiant į tai, kad iš 55 milijardų kubinių metrų dujų, kurios per Gaspool pasieks Vokietiją, liks keturi milijardai kubinių metrų, kad iki septynių milijardų kubinių metrų dujų turės techninių galimybių sau pasilikti Čekija, Baumgartenas gaus ne mažiau kaip 44 mlrd. kubinių metrų dujų, kurios bus realizuotos šioje prekybos platformoje. Ką tai reiškia Centrinei Europai? Jei čia lieka nedideli nacionaliniai centrai, jų prekybos apimtis niekada negalės pasiekti TEDRM įprastų apimčių, t.y. Austrijos dujų rinka nustatys kainų tendencijas visam regionui.
Žinoma, viename straipsnyje neįmanoma išnagrinėti nei visų Europos Sąjungos dujų mazgų, nei visų Europos Komisijos diktuojamų prekybos taisyklių. Tačiau būtų naudinga atlikti tokią analizę, norint suprasti, kaip iš tikrųjų vertinami "Nord Stream-2" ir "Turkish Stream".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
