Kovo 21 dieną daugelis naujienų portalų paskelbė interviu valstybės valdomos Ukrainos kompanijos "Naftogaz" vadovo Andrejaus Kobolevo interviu agentūrai "RBC-Ukraina". Pasak jo, "Gazprom" pradėjo siųsti oficialius pranešimus šalims, kurios ribojasi su Ukraina arba priklauso nuo Ukrainos dujų transportavimo sistemos, dėl dujų tranzito nutraukimo šiuo maršrutu nuo 2020 metų.
Norint suprasti, ar galima pasitikėti kai kurių šaltinių informacija, visada naudojamas tas pats metodas — reikia ieškoti informacijos apie tą patį įvykį kituose šaltiniuose. Jei sutampa — galima tikėti, jei nesutampa — negalima. Tai paprasta.
Ukraina turi nedaug kaimynų. Be to, šalių, kurios priklauso nuo jos dujų perdavimo sistemos, taip pat ne begalinis skaičius. Išsamus patikrinimas atskleidžia, kad iš tikrųjų yra pateikta informacija, panaši į pono Kobolevo istoriją, bet kalbama ne apie laiškus ir šalis, o apie šalį ir laišką vienaskaitoje.
Bulgarija ir Balkanų koridorius
Bulgarijos energetikos ministrė Temenužka Petkova kovo 12 dieną interviu Bulgarijos televizijai paskelbė, kad gavo "Gazprom Export" oficialų laišką dėl dujų tranzito per Balkanų koridorių nutraukimo nuo 2020 metų sausio 1 dienos. Tiesa, "Gazprom Export" nepatvirtino ponios Petkovos informacijos, tačiau bent jau paaiškėja, apie ką čia šnekama.
Jei ponia Petkova nesuklydo, nesunku prognozuoti, kurios kitos šalys gaus laiškus iš "Gazprom Export" tuo pačiu klausimu. Balkanų koridorius, prasidedantis Rusijoje, eina per Ukrainos, Moldovos, Rumunijos teritoriją ir per Bulgariją ateina į Turkiją. Ir svarbiausia čia, žinoma, Turkija, tad sutelktas Kobolevo dėmesys ties Ukraina pakišo jam koją.
Turkija yra antra pagal dydį "Gazprom" partnerė perkamų gamtinių dujų kiekio atžvilgiu, o Vokietija užima pirmąją vietą. Turkija turi savo dujų telkinius, jų sąskaita šalis gali patenkinti tris procentus savo poreikių, o tai reiškia, kad yra didžiulė priklausomybė nuo šių išteklių importo. 2017 metais metinis suvartojimas siekė apie 50 mlrd. kubinių metrų, o dujų importo iš Rusijos apimtis sudarė 29,02 mlrd. kubinių metrų. Šiuo metu Rusijos dujos tiekiamos į Turkiją per Balkanų koridorių ir "Blue Stream" dujotiekį, kurio pajėgumas yra 16 milijardų kubinių metrų dujų per metus.
2018 metais Turkijos ekonomikoje vienu metu įvyko keletas svarbių įvykių. Leiskite jums priminti, kad 2018 metų vasarą Turkijoje kilo krizė, labai sumažėjo lirų kursas ir įvyko nuosmukis pramonėje, vienas iš rezultatų buvo dujų paklausos sumažėjimas šešiais procentais pagal metinį rodiklį. Tuo tarpu 2018 metų lapkritį buvo užbaigtos dviejų naujų dujotiekių maršrutų iš karto — Turkijos srovės iš Rusijos, ir Anatolijos koridoriaus iš Azerbaidžano — maršrutų jūrinės dalies statybos.
Anatolijos koridoriaus pajėgumas per metus yra 16 milijardų kubinių metrų, iš kurių šeši skirti Turkijos vartotojams, o dar dešimt milijardų kubinių metrų tranzitui per Adrijos srautą į Graikiją ir į Italiją. Jau kovo pradžioje Turkijos dujų bendrovės pradėjo derybas su "Gazprom" dėl būtinybės pagerinti dujų tiekimo sutarties sąlygas, kuriose yra šių įmonių gana logiška sąlyga dėl "imk ir mokėk" — Rusijos dujų tiekimo apimtis sumažėjo iki 24 milijardų kubinių metrų. Nėra atviros informacijos apie derybų rezultatus, tačiau yra Temenužkos Petkovos pareiškimas.
"Žydrasis" ir "Turkijos" srautai
Iš viso to galima daryti tik vieną išvadą:"Gazprom" ir jos Turkijos partneriai aiškiai pasiekė tam tikrą susitarimą. Primename, kad iki 2019 metų pabaigos bus pradėta eksploatuoti pirmoji Turkijos srauto linija, kurios pajėgumas — 15,75 mlrd. kubinių metrų dujų; tai linija, kuria dujos pasieks Turkijos vartotojus.
Aritmetika yra labai paprasta: "Blue Stream" dujotiekiu ir pirmąja Turkijos srauto atšaka tiekiamų dujų kiekis 2020 metais visiškai patenkins dujų paklausą Turkijoje. Šios dvi linijos neina per kitų šalių teritorijas, t. y. čia nereikia mokėti tranzito mokesčių. O už tiekimą per Balkanų koridorių, apie kurį kalbėjo ponia Petkova, "Gazprom" moka Ukrainai, Moldovai ir Bulgarijai. Akivaizdu, kad šiuo atveju "Gazprom" šios išlaidos yra visiškai nereikalingos — jokių asmeniškumų, tik verslas. Kam mokėti už tranzitą, jei galima to nedaryti?
Atsižvelgiant į tai, kad 2018 metais "Blue Stream" dirbo 100 proc. pajėgumu, į tris šalis per Balkanų koridorių pristatyta tik 8 mlrd. kubinių metrų Rusijos dujų. Būtent šiuo kiekiu bus sumažintas Rusijos dujų tranzitas per Ukrainos dujų transportavimo sistemą. Tai skausminga, bet ne mirtina, nes 2018 metais "Gazprom" per Ukrainos dujų transportavimo sistemą tiekė daugiau kaip 70 milijardų kubinių metrų dujų.
Ar tai gali būti vadinama, kaip teigia Kobolevas, "Rusijos karu prieš Ukrainą"? Nieko panašaus — mes kalbame tik apie "Gazprom" dujų tiekimo į užsienį sistemos optimizavimą. Beje, tranzito per Ukrainos dujų transportavimo sistemą sumažėjimas 8 mlrd. dar nepatvirtintas faktas. Padidės dujų suvartojimas Rumunijoje ir (arba) Bulgarijoje — "Gazprom" padidins pasiūlą šioms šalims. Taigi, klausimas, kokie bus "Naftogaz" finansiniai nuostoliai, lieka atviras, žinoma, jei Ukraina ir Rusija susitars dėl tolesnio tranzito.
Europos dujų tinklai
Šis tranzitas reikalingas ne tik Ukrainai — jo reikia bendrovei "Gazprom" ir jos Europos partneriams, nepriklausomai nuo to, ar Turkijos srauto ir "Nord Stream-2" statyba bus baigta iki metų pabaigos. "Nord Stream-2" neveiks 100 proc. pajėgumu, kol nebus pastatyti trys sausumos dujotiekiai, per kuriuos Rusijos dujos pasieks galutinę paskirties vietą Austrijos dujų centre "Baumgarten".
Pirmasis yra vadinamasis EUGAL (Europäische Gas-Anbindungsleitung, "Europos dujotiekis"), kurio ilgis yra 485 kilometrai, nuo Vokietijos pakrantės iki Doičnoidorfo prie sienos su Čekijos Respublika. Kad nereiktų tiesti dujotiekio aplink Čekijos teritoriją, kuri yra įsiskverbusi į Vokietijos teritoriją, Čekijos bendrovė "Net4Gas" pastatys antrą dujotiekio "Gaselle" liniją — nuo vienos Vokietijos sienos iki, kaip bebūtų keista, kitos — toks jau yra Europos politinio žemėlapio ypatumas.
Bavarijoje "Gaselle" tęsinys bus trečiasis dujotiekis — "MIDAL Suid", kuris baigsis Baumgartene, ir čia taip pat reikia nutiesti antrąją šaką. Visa ši konstrukcija bus baigta ne anksčiau kaip 2021 metų pabaigoje, t. y. bent jau iki to laiko "Gazprom" turi išsaugoti tranzitą per Ukrainą.
Europos ir Ukrainos dujų perspektyvos
"Bent jau iki to laiko" nėra išlyga, yra keletas su šia sąlyga susijusių klausimų. Dujų pramonė taip pat turi tradicijų, iš kurių viena yra tranzito sutarties trukmė mažiausiai dešimčiai metų, ir būtent dėl tokio termino tarp Rusijos ir Ukrainos Europos Komisijos atstovas praėjusių metų liepos ir 2019 metų sausio mėnesį bandė susitarti.
Antrasis klausimas: gamtinių dujų paklausa ES šalyse ir toliau auga, o jos gamybos apimtis Europoje mažėja. Tarptautinėje energetikos konferencijoje, vykusioje 2018 metų spalio mėnesį Italijoje, Veronoje, "Gazprom Export" vadovė Elena Burmistrova sakė, kad jos vadovaujama bendrovė jau gavo vidutinės trukmės Europos vartotojų užsakymus, kurie viršijo esamos sistemos pajėgumus 50 milijardų kubinių metrų. Tai prilygsta statomam "Nord Stream-2" metiniam pajėgumui, kuris yra 55 mlrd. kubinių metrų per metus.
Nieko nuostabaus — daugelio ekspertų teigimu, iki 2030 metų dujų paklausa Europoje kasmet didės 70 mlrd. kubinių metrų, o vidaus gamybos apimtis sumažės 30 mlrd., t. y. iki to laiko dujų importo paklausa išaugs per 100 milijardų kubinių metrų dujų per metus. Padėtį Europoje dar labiau apsunkina tai, kad dar du pagrindiniai tiekėjai — Alžyro ir Norvegijos valstybinės bendrovės — neturi galimybės padidinti tiekimo, o JAV gaminamų SGD sąnaudos Europos dujų rinkoje yra 25–35 proc. didesnės nei kainos, kurias gali pasiūlyti "Gazprom".
Reikėtų pabrėžti, kad ši situacija neatsirado dėl to, kad neva Rusija nori "dominuoti Europos dujų rinkoje" — Alžyras ir Norvegija per pastarąjį dešimtmetį neatrado nė vieno stambaus dujų telkinio, o senųjų telkinių naudojimas pereina į baigiamąjį etapą. Dujos, iš kurių gaminamos SGD Jungtinėse Amerikos Valstijose, gaunamos iš skalūnų, kas yra brangiau už gavybą iš tradicinių Rusijos telkinių.
Tokioje situacijoje paradoksalu yra tai, kad Ukraina yra objektyviai suinteresuota didinti Rusijos segmentą Europos dujų rinkoje — kuo bus didesnė "Gazprom" tiekimo apimtis, tuo didesnis dujų kiekis gali būti tiekiamas į Europą per Ukrainos dujų transportavimo sistemą. "Naftogaz" konstruktyvaus požiūrio į derybas su "Gazprom" stoka yra didžiausia grėsmė Ukrainos rinkos perspektyvoms ir Ukrainos dujų perdavimo sistemos likimui. Kobolevo išplatinta nepatikima informacija, deja, yra dar vienas įrodymas, kad "Naftogaz" vadovybė nėra suinteresuota abipusiškai naudingu bendradarbiavimu.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
