Viena iš versijų, kurią pasitelkus bandoma paaiškinti JAV lyderio nepasitenkinimą "Nord Stream-2" jūrinio dujotiekio statyba jų akyse — pasirodo, tokiu būdu JAV bando įvesti "Amerikos SGD" į Europos dujų rinką. Šios versijos analizė nėra sudėtinga — visi faktai, visi skaičiai yra žinomi, jums tiesiog reikia juos sudėlioti į vietas.
Ką būtent bando pakeisti JAV? Teisingai — Rusijos dujotiekio dujų tiekimą, kurio eksportas į Europą 2018 metais sudarė 201,5 mlrd. kubinių metrų. Šią versiją nuolat kartoja daugelis žiniasklaidos priemonių ir keletas analitikų.
Šį dujų kiekį įprastoje būsenoje galima gauti iš 146 mln. tonų SGD. Atsižvelgiant į patiriamus nuostolius transportuojant dujas per Atlanto vandenyną ir regazifikaciją, kuri sudaro apie 4 proc., Jungtinėse Valstijose turėtų būti pagaminta 152 mln. tonų SGD. Tuo tarpu — jokios diversifikacijos, viskas iki paskutinio litro turėtų patekti tik į Europos rinką.
Didžiausias pasaulyje SGD gamintojas yra Kataras, kurio valstybinės įmonės per metus gamina apie 80 mln. tonų suskystintų gamtinių dujų, kurių valstybinės įmonės turi savo tanklaivius. Du kartus pakartotas žodis "valstybinės" — ne klaida, apie tai mes dar pakalbėsime.
SGD gamyba JAV šiandien ir rytoj
2019 metų sausio 1 dieną Jungtinėse Valstijose veikė trys gamtinių dujų suskystinimo įmonės. "Cheniere Energy" užsakė keturias gamybos linijas "Sabine Pass" gamykloje, kurių talpa — 4,5 mln. tonų SGD, o bendras pajėgumas — 18 mln. tonų.
Metų pabaigoje ta pati bendrovė pradėjo savo SGD pristatymą iš savo antrojo projekto — "Corpus Christi" gamyklos (dėl viso pikto — tai nesusiję su Romos katalikų bažnyčia, tai tik įlankos, kurioje yra gamykla, pavadinimas). Pirmoji gamybos linija pradėjo dirbti 4,5 mln. tonų pajėgumu. Trečiasis JAV SGD eksporto projektas yra "Dominion's Cove Point", kurio pajėgumas — 5,5 mln. tonų.
Iš viso — 28 mln. tonų, tai yra penkis kartus mažiau už kiekį, reikalingą Rusijos dujoms pakeisti Europos rinkoje. 2019 metais turi būti paleista penktoji "Sabine Pass" linija ir antroji — "Corpus Christi", yra tikimybė, kad pirmosios "Cameron" suskystintų gamtinių dujų linijos ir "Freeport LNG" bus pastatytos, abiejų pajėgumai bus po 4,5 mln. tonų. Šiuo atveju gamybos apimtis padidės iki 37 mln. tonų. Jums atrodo, kad tokiais tempais ši galimybė yra tikėtina? Deja, yra niuansų.
"Cove Point" yra pastatyta iš paskolų fondų ir kartais ją vadina "indų-korėjiečių" linija, nes šių šalių įmonės pasirašė 12 metų sutartis su "Dominion" 5,3 mln. tonų SGD per metus tiekimui. Indija ir Korėja yra šalys, neturinčios dujotiekio dujų, todėl šie kiekiai paprasčiausiai nepateks į Europos rinką.
Dėl SGD abiejose "Corpus Christi" linijose jau sudarytos ilgalaikės sutartys, ir tai vėl yra užsienio bendrovės, kurios nesilaiko JAV vyriausybės nurodymų. Jos pristatys SGD ten, kur tuo metu kaina bus didesnė, kur bus galimybė gauti didesnį pelną. Iš 18 mln. tonų suskystintų gamtinių dujų, kurias gali gaminti "Sabine Pass", 17 mln. yra įtrauktos į ilgalaikes ir vidutinės trukmės sutartis, kurios trunka nuo 7 iki 12 metų. Ir lygiai tokios pačios sąlygos — ilgalaikės sutartys kaip paskolos lėšų statybai įkeitimas — iš "Cameron" ir "Freeport".
Įsivaizduoti, kad privačios įmonės, statydamos gamyklas, dirbs pagal Jungtinių Valstijų prezidento nurodymus, gali tik antimokslinės fantastikos žanro rašytojai. Gyvenimo proza yra paprasta — Jungtinės Valstijos niekada negalės organizuoti "American Stream", galinčio pakeisti "Gazprom" dujotiekio tiekimą, nes trūksta galimybių sukurti reikiamą SGD gamyklų skaičių.
Kodėl būtent taip? Ogi dėl labai paprastos priežasties: JAV valstybė nėra dujų rinkos narė, visi esami ir vykdomi projektai yra privati iniciatyva. Ir JAV teisėtvarka yra tokia, kokia yra: SGD projektai negali gauti mokesčių lengvatų ar kitų lengvatų, gamyklų savininkai neturi savo dujų telkinių, jiems leidžiama pirkti gamtines dujas kaip SGD žaliavas "Henry Hub" nacionalinėje dujų biržoje, ir niekaip kitaip. Todėl, kai minėjome Katarą, buvo pabrėžta — ten yra valstybinis verslas su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis: Kataro įmonės pačios išgauna gamtines dujas, pačios jas suskystina, pačios tiekia jas savo dujovežiais.
Ką mums reiškia pastatyti 150 laivų?
Apie dujovežius taip pat užsiminiau neatsitiktinai, nes nuosavų dujų transportuotojų iš Amerikos įmonių, turinčių SGD įrenginius, skaičius lygus nuliui. Net ir visiškai fantastinis JAV vadovybės sprendimas konfiskuoti visus SGD įrenginius iš privačių savininkų (taip, "socialistinė revoliucija" atskirame ekonomikos sektoriuje — fantastika yra fantastika), SGD turi būti pristatytos į Europą dujovežiais, kuriuos galimai pavyks išsinuomoti laivybos įmonėse. Kiek jų prireiks? Skaičiuoklė apskaičiuoti ir tai.
Dažniausiai naudojamas tanklaivis yra 170 tūkst. kubinių metrų talpos, kuriame telpa 100 tūkst. tonų SGD. Kelionės trukmė nuo Teksaso iki Anglijos pakrantės yra 14 dienų, į abi puses — 28. Pridėkime parą pakrovimui ir iškrovimui, ir gausime vieną reisą per mėnesį, 11 reisų per metus (einamieji remontai, jūros oro sąlygos ir kiti vėlavimai muitinės procedūrų metu) arba 1,1 mln. tonų per metus.
152 mln. tonoms transportuoti reikia 140 dujovežių, tokių dujovežių gamybos sąnaudos dabartinėmis kainomis yra 250 mln. JAV dolerių, 2018 metais laivų statykla pastatė 36 tanklaivius, 2019 metais planuojama pastatyti 37. Tik JAV užsakymų nėra, tai yra kitų pasaulinių prekybos įmonių užsakymai. Teigti, kad visi laivų statytojai aptarnaus vien amerikiečių kompanijas, kurios ras šiam reikalui 35 mlrd. JAV dolerių, — tai taip pat antimokslinė fantastika. Gyvenimo proza yra nepretenzinga — transporto srityje JAV gali teoriškai organizuoti "American Stream", kuris gali pakeisti "Gazprom" dujotiekio tiekimą per 10–15 metų, nebent jie pradės statyti laivų statybos įrenginius savo teritorijoje.
Labai paprasta analizė rodo, kad versija, neva Jungtinės Valstijos priešinasi "Nord Stream-2", kad pakeistų Rusijos dujotiekio dujas, yra paprasčiausiai nepagrįsta, ji neturi pagrindo. Jei pridėsime prie visko, kas įvardyta, kainos klausimą, akivaizdu, kad SGD iš JAV Europos dujų rinkoje yra 25-30 proc. brangesnės nei Rusijos vamzdynais tiekiamos dujos.
Prieš bandant išsiaiškinti, kas išrado šią versiją, ir dėl kokios priežasties ji taip įkyriai peršama viešajai nuomonei, verta apsvarstyti, ar Europa savo pakrantėje gali priimti tokį SGD kiekį, kuris leistų jai atsisakyti bendradarbiauti su "Gazprom". Be to, kyla klausimas: ar priėmusi 200 mlrd. kubinių metrų dujų Europos dujų transportavimo sistema techniškai pajėgi paskirstyti šį kiekį vartotojams. Jei taip, tai kodėl ES to nedaro, jei ne, kiek laiko ir pinigų prireiks, kad tokia galimybė atsirastų?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
