Mūsų valstybėje tokiam eksperimentui kartu su kitais artistais ryžosi Arūnas Valinskas. Jo sukurta partija parodė labai gerą rezultatą Parlamento rinkimuose, tapo valdančiosios koalicijos dalimi, o pats Valinskas net gavo Seimo pirmininko postą. Tačiau galiausiai šis politinis projektas žlugo.
Ar tai reiškia, kad Zelenskio laukia panašus likimas? Galbūt. Tačiau šiedu atvejai turi tiek didelių panašumų, tiek reikšmingų skirtumų, ir todėl Ukrainoje viskas gali būti kitaip (pirmiausia dėl išorinio faktoriaus).
Tautos kandidatai?
Iš pradžių apie panašumus. Galima teigti, kad tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje pramogų verslo atstovai sudrebino politikos sceną todėl, kad visuomenė norėjo permainų, naujų veidų.
Tokioje situacijoje jais gali tapti jau veikiantys politikai, kurie iki tol likdavo tradicinių politinių jėgų šešėlyje, arba žmonės "iš liaudies" be jokios politinės patirties. Zelenskis ir Valinskas — būtent antras variantas.
Tačiau toliau kyla klausimas: šie liaudies kandidatai atsirado savaime, ar tai tik kieno nors planas? Ir tuomet vaizdas jau nėra toks gražus, kaip anksčiau.
Tais laikais, kai į politiką žengė Valinskas, Lietuvos dešinieji susidūrė su rimtu — tam tikra prasme antisisteminiu — iššūkiu iš centro-kairės "Darbo partijos" (Viktoras Uspaskichas) ir "Tvarkos ir teisingumo" (Rolandas Paksas) partijos pavidalu. Įdomus sutapimas — po rinkimų "Tautos prisikėlimo partija" (TPP) tapo būtent dešiniosios valdančiosios koalicijos dalimi, o po to tiesiog "ištirpo" joje, ir Seimo pirmininko poste Valinską pakeitė... konservatorė Irena Degutienė.
Šiame kontekste net nelabai svarbu, ar TPP sąmoningai virto dešiniųjų kovos su konkurentais instrumentu, ar buvo panaudota "tamsiai". Svarbu, kad tai, greičiausiai, nebuvo stichinė socialinio protesto išraiška.
Pasakyti, kad Zelenskis yra oligarcho Igorio Kolomoiskio marionetė, būtų per paprasta. Nors dėl priešpriešos (chaoso) Vašingtone jo politika Ukrainos atžvilgiu yra ne tokia sisteminga ir nuosekli kaip anksčiau, be Amerikos sprendimo (pritarimo) valdžios kaita ten neįvyks. Šiame kontekste manytina, kad kuratoriai nusprendė "perkrauti" situaciją (kaip, pavyzdžiui, Moldovoje), nes Petro Porošenko prarado žmonių pasitikėjimą, ir su juo kontroliuoti padėtį šalyje bus sunku. Tiesa, jam suteikta proga likti valdžioje, bet be atviros ir išskirtinės Vakarų paramos.
Trumpai tariant, tiek Valinsko Lietuvoje, tiek Zelenskio Ukrainoje rinkiminė sėkmė yra visuomenės paklausos permainoms rezultatas, bet, greičiausiai, ne natūralus, o surežisuotas (kontroliuojamas). Kitas klausimas: ar Zelenskio politinis likimas bus toks pat kaip Valinsko?
Prancūziškas scenarijus?
TPP ilgalaikėje perspektyvoje jos galimiems kuratoriams buvo nereikalinga — balsus atėmei, ačiū, toliau mes patys. Zelenskis gi, turbūt, stumiamas į valdžią ne tam, kad po metų pasitrauktų ar būtų nuo jos nušalintas, ir šiuo atveju norisi prisiminti Prancūzijos pavyzdį. Ten tiesiog iš niekur (o iš tiesų, turėdamas rimtą užnugarį) atsirado Emanuelis Makronas, kuris po pergalės prezidento rinkimuose su savo partija laimėjo ir Parlamento rinkimus.
Reikia pažymėti, kad, jeigu Vakaruose sukuriama kokia nors efektyvi politinė technologija (pavyzdžiui, "spalvotosios revoliucijos" mechanizmas), ji daugiau ar mažiau vienodai taikoma visur, kur reikia. Kitaip tariant, tikėtina, kad po triuškinamos pergalės prieš Prorošenko Zelenskis su savo partija laimės Rados rinkimus ir tokiu būdu konsoliduos valdžią vienose rankose. Toliau jau nelabai svarbu, ar Vakarų kuratoriai valdys Ukrainą per jį, ar per jo (tiksliau, jų) parinktą ministrą pirmininką (tikimybė, kad komikas bus savarankiškas prezidentas — minimali).
Trumpai tariant, Amerikos strategai su nauju "pavaldiniu", matyt, tikisi sau palankios situacijos bent jau iki kito rinkimų ciklo pradžios. Tačiau Prancūzijoje tas pats Makronas netikėtai susidūrė su "geltonųjų liemenių" protestu, už kurio, kaip manoma, gali stovėti užsienio jėgos, nepatenkintos jo federalistine europine politika.
Žiniasklaida: Makronas ketina surengti referendumą dėl protestų pabaigos >>
Kitaip sakant, jeigu Valinsko atvejis buvo grynai nacionalinis, Ukrainos žaidime susiduria tarptautiniai Vakarų ir Rusijos, kuri yra neatsiejama Ukrainos politikos dalis (šitai be viso kito parodė Jurijaus Boiko vizitas į Maskvą) ir kuri, pavyzdžiui, anksčiau minėtoje Moldovoje jau sumaišė vakariečių kortas, interesai.
Makronas kol kas laikosi. Zelenskio linksmas gyvenimas dar tik laukia, ir toli gražu ne faktas, kad šio politinio serialo finalas jam bus sėkmingas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
