Būkime sąžiningi — mes visi mėgstame švarą. Vieni labiau, kiti — mažiau. Kalbama, kad moterims ji ypač svarbi. Sakoma, kad kai moteris tvarkosi, ji jaučiasi kaip Kūrėjas. Psichoterapeutai teigia, kad vieni iš dažnų dailiosios lyties atstovių psichinės sveikatos sutrikimų požymių yra susiję būtent su (ne)švara. Teisinga ir logiška: kas, jei ne dailioji lytis, pasirūpins, kad grindys būtų švarios ir gražios. Kadangi švara, ypač ideali, visada yra laikinas dalykas, norisi, kad ji išliktų ilgiau, todėl pirmosiomis švaros valandomis mes taip jautriai reaguojame į tuos, kurie nesąmoningai tą švarą niokoja, rašo Sputnik radijo autorius Piotras Malejevas.
Latvija, kaip tikroji savo žemių šeimininkė, įsipareigojo atkurti tvarką. Anksčiau namuose stovėjo daug sovietinių šiukšlių, kažkokių gamyklų ir fabrikų, kurių reikėjo skubiai atsikratyti. Sulaukusi naujų Europos draugų paramos, Latvija nusprendė iškelti viską, kas buvo vertinga. Tvarkingi namai, pėsčiųjų takai ir pušys parodė, kaip galima patogiai ir ramiai gyventi. Tiesa, po dešimties metų paaiškėjo, kad pušys ir namukai — tai geras dalykas, tačiau visiškai nepelningas. Todėl teko tapti išlaikytine ir atrasti savo rėmėją Briuselyje.
Tačiau, jei jau tikrai nori, kad įsitvirtintų nauja tvarka, neužtenka vien išmesti senus baldus, teks atsikratyti ir senojo vyro. Šalis pasiraitavo rankoves ir pradėjo spręsti socialines problemas — atsikratyti sovietinių ir kitų latviškai nekalbančių masių. Sukūrė atskirą sistemą, kuri uždraudė imperinės praeities šiuolaikinei valstybei kenksmingą kalbą, ir ėmė propaguoti valstybinę kalbą. Iš pradžių valstybės struktūrose, vėliau versle, o dabar atėjo laikas švietimui. Konstitucijoje užrašė, jog Latvija — tai latvių valstybė. Ir jų, latvių, kalbos. O kalbai kontroliuoti net specialią valstybės instituciją įsteigė — Valstybinės kalbos centras. Jei kažkas kažkam nepatinka — prašome kreiptis į centrą. Taigi, sukūrė visas sąlygas, kad a) latvis jaustųsi gerai, b) kad nelatviai jaustųsi blogai, c) kad nelatvis norėtų tapti latviu.
Ir šioje vietoje išlindo mažytis nesklandumas. Jei punktas "b" — aiškus, punktas "c" — blogai, bet iš dalies blogai, tai punktas "a" — visai ne kas. Tačiau blogiausias dalykas, kad atsirado nenumatytas punktas "d": latviai, kurie panoro tapti nelatviais. Ir kasmet šie piliečiai kažkodėl palieka naują tvarką, jiems mieliau senoji, nors ir svetima, tvarka.
Ir dabar, kai visus aplink džiugina švara, kai rusakalbės mokyklos ir darželiai — amžinieji trupinių ant švarių grindų šaltiniai — protingai pakelti į tinkamą lygį, staiga kilo problemų, kurių niekas negalėjo tikėtis. Latviškai kalbančių žmonių teisių centras sulaukia skundų dėl kebabinių. Juk jų dabar labai daug atsirado dėl Europos daugiakultūrinės politikos. O ten... labai jau atviri nelatviai dirba, jie pradeda sakinį valstybine kalba, tačiau visai nežino, kaip jį užbaigti. Be to, viskas, ką jie žino, — "atsiprašau, prašau", o toliau — jei norite sužinoti daugiau, prašome kalbėti angliškai. Žurnalistai ėmė skambinti pavojaus varpais, inicijavo tikrą tyrimą, jau norėjo ir policiją įtraukti.
Juk visai nemalonu, kai naikinama švara. Gaila, juk ką tik išvalei, ir štai tau kažkas lipa ant švarių grindų. O dar ir ne iki galo išvalyti rusai pradėjo piktžodžiauti. Galima sulaukti ir nemalonių signalų iš viršaus, iš saviškių. Neva, švara tai gerai, tačiau tokiu būdu neliks gyventojų namuose. Reikia atverti duris svečiams. Patrioto širdis sutriko. Svečiai — tai visuomet dulkės ir netvarka. Viskas aukštyn kojom. Taip atkakliai kovojome už švarą, kad kai kam tai net tapo įkyria idėja. Ir ką dabar daryti? Visai nesinori eiti pas psichoterapeutą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
