Akivaizdu, kad planuojamas Estijos prezidentės vizitas į Maskvą daug kam tapo dideliu netikėtumu — ypač Baltijos valstybėse, kurių vienybė Rytų fronte tokiu būdu sudužo į šipulius. Todėl nenuostabu, kad prezidentinių debatų Lietuvoje metu ši tema tapo viena iš pagrindinių, ir manytina, kad kandidatų nuomonė šiuo klausimu rodo, kokia gali būti Vilniaus politika Rusijos atžvilgiu po rinkimų.
Vertybės ir pragmatizmas
Pagrindiniai pretendentai į prezidento postą Lietuvoje — Gitanas Nausėda, Ingrida Šimonytė ir premjeras Saulius Skvernelis.
Turint omenyje tai, kad Šimonytė yra oficiali konservatorių kandidatė, galima buvo prognozuoti, kad ji neigiamai įvertins Kersti Kaljulaid iniciatyvą. Taip ir atsitiko.
"Nežinau, ar galime, nepažeisdami savo vertybių, savo įsitikinimų, galvoti, kad kartais tas taisykles, tas vertybes galime paminti, jeigu kažkam labai to reikia, siekiant kažkokių tikslų, savo interesų. Tikrai nelabai matyčiau, apie ką dabar galėtume kalbėtis", — pažymėjo Šimonytė.
Paprastai tariant, ji tęstų Rusijos atžvilgiu dabartinę politiką, kuri vadinama vertybine, bet iš tiesų yra net ne proamerikietiška, o tiesiog amerikietiška ir dažnai prasilenkia su ekonominiais šalies interesais.
Iš Nausėdos, kuris, kaip daug kas sako, yra neoficialus konservatorių kandidatas, reikėjo tikėtis panašaus komentaro. Tačiau jis paragino neskubėti su išvadomis dėl Estijos vadovės ketinimų susitikti su Putinu. Tai, kas įvyko Ukrainoje, anot jo, negali būti toleruojama, bet langai ekonominiams ir kultūriniams ryšiams su Rusija turi būti atviri. "Manau, kad ryšiai su Rusijos žmonėmis turėtų būti dabar mūsų didžiausias prioritetas, nes su šiais žmonėmis mums reikės gyventi ir tada, kai dabartinių Kremliaus vadovų kadencija bus pasibaigusi", — apibendrino Nausėda.
Regis, labiau subalansuotas požiūris, nei Šimonytės. Tačiau kultūrinių ir socialinių santykių akcentavimas — tai iš esmės kalbos apie nieką: kai viskas yra blogai, ir nėra už ko užsikabinti, belieka kalbėti apie kultūrą.
Na, o jei rimtai, ekonominio bendradarbiavimo su Rusija plėtrai reikėtų nors kažkokio politinio "atšilimo", ir imtis iniciatyvos turėtų būtent Lietuva (kaip tai padarė Estija). Ar konservatorių užnugaris leis Nausėdai tai padaryti? Vargu.
Ir apskritai jo atsakymas nuskambėjo kaip štampas, kuris naudojamas tada, kai norima išvengti konkrečių teiginių ir aštresnių kampų, kas, atrodo, yra jo rinkiminės strategijos pagrindas. Panašiai Nausėda išsisukinėjo, kalbėdamas apie seksualines mažumas ir šeimos institutą.
Tuo tarpu Skvernelis pastaruoju atveju aiškiai pasakė, kad nepritaria vienos lyties asmenų santuokų įteisinimui. Ryžtingiau jis kalbėjo ir apie santykius su Rusija Estijos prezidentės sprendimo kontekste.
"Šiandien Estijos prezidentės vizitas, net neabejoju, yra susisietas su tuo, kad atstovaujama Estijos valstybės ir Estijos tautos interesams. Net neabejoju, kad iškilus tokiai būtinybei, padaryčiau tą patį, (...) aš gerbiu tos valstybės poziciją ir drąsą kalbėtis su labai agresyviu priešininku, bet kuris yra kaimyninė valstybė", — pabrėžė Skvernelis.
Žinant tai, kad konservatoriai vadina "valstiečius" antisistemine politine jėga, iš pastarųjų kandidato, galbūt, ir galima laukti kažkokių dialogo su Maskva korekcijų.
Permainų vėjas?
Jeigu jau Estijos (kuri kaip ir Lietuva asocijuojasi su stipria antirusiška pozicija ir priklausomybe nuo Vašingtono) vadovė ryžosi susitikimui su Putinu, pasaulyje kažkas, turbūt, iš tiesų keičiasi. Pirmiausia — transatlantiniuose santykiuose.
Galbūt, net ištikimiausi JAV bendražygiai pradeda jausti, kad Amerikos laikas Europoje artėja link pabaigos, o išeina amerikiečiai, kaip rodo praktika (pavyzdžiui Egipte), nesirūpindami vakarykščių ilgamečių sąjungininkų likimu. Atitinkamai, reikia pradėti ruošti saugos pagalvę, nes Rusija niekur nedings, o neapibrėžtos ateities Europa arba bandys su ja susitarti, arba mes savo periferiją likimo valiai.
Ar aktualūs tokie argumentai Lietuvai? Gyvenančiai praeitimi Šimonytei (konservatoriams), matyt, ne. Ekonomistas Nausėda asmeniškai, galbūt, ir norėtų pagerinti santykius su Rusija, bet, greičiausiai, ne tam jis buvo pasirinktas tų pačių konservatorių kaip atsarginis variantas. O štai Skvernelio atveju bent jau yra vilties, kad kažkas pasikeis.
Manytina, kad, kai premjeras pirmą kartą prabilo apie būtinybę normalizuoti dialogą su didele kaimyne, nes ją, nepaisant įvairių nesutarimų, palaiko visi, jis buvo nuoširdus. Kadangi neadekvati "sistema" į tokią idėją, kaip ir reikėjo tikėtis, sureagavo labai kritiškai, kandidatas į prezidentus Skvernelis buvo priverstas sugriežtinti toną "agresyvaus Kremliaus" atžvilgiu.
Tačiau, kaip rodo jo pasisakymai debatų metu, pirmoji mintis dar gyva, ir sugrįžimą prie jos gali paskatinti du faktoriai — vidinis ir tarptautinis.
Jeigu Skvernelis laimės prezidento rinkimus, visa valdžia atsidurs "valstiečių" rankose, ir antirusiškai opozicijai (konservatoriams) bus žymiai sunkiau priversti jų atstovą Daukanto aikštėje (jau nekalbant apie Ramūną Karbauskį, kuris, atrodo, irgi nedemonizuoja Rusijos) susilaikyti nuo kontakto su Maskva.
Žinoma, ilgą laiką lemiamu veiksniu Lietuvos užsienio politikoje buvo JAV žodis. Tačiau, kaip rodo aštrėjantys ES (Vokietijos) santykiai su Amerika ir Estijos drąsa, laikai, atrodo, keičiasi, ir išorinės kontrolės faktorius silpnėja, kas praplečia galimybių langą.
Apibendrinant, galima teigti, kad radikalių permainų Lietuvos santykiuose su Rusija po prezidento rinkimų tikėtis neverta dėl pernelyg stiprios antirusiškos inercijos Lietuvos politikoje (ypač jeigu laimės Šimonytė ar Nausėda — tai yra, konservatoriai). Tačiau Skvernelio pergalės atveju yra šiokių tokių šansų, kad santykiai gali pagerėti, nes tam susiklostys palankios vidinės ir toliau tendencingai klostosi palankios tarptautinės aplinkybės.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
