Kol kas premjeras Skvernelis pareiškė, kad pergalės prezidento rinkimuose atveju jo vietą galėtų užimti Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas arba ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius.
Apie tai, kad Matijošaitis gali atsisėsti į ministro pirmininko kėdę už paramą "valstiečių" kandidatui kovoje dėl valstybės vadovo posto, kalbama jau seniai. Skvernelio pareiškimas lyg ir patvirtina šią prielaidą. Tačiau ne viskas yra taip paprasta.
Trečias būsi?
Galbūt, tarp "valstiečių" ir Kauno mero iš tiesų egzistuoja susitarimas "parama už premjero postą", bet jeigu pagalvotume geriau, tokia situacija iš esmės niekam nenaudinga.
Viena vertus, sakoma, kad Skvernelio ir "valstiečių" vadovo Ramūno Karbauskio santykiai nėra idealūs. Jeigu premjeras taps prezidentu, jo priklausomybė nuo parlamentinės daugumos sumažės, o galios (ypač jėgos struktūrose) padidės. Atitinkamai gali padidėti ir naujo valstybės vadovo ambicijos, kas komplikuotų jo santykius su faktiniu Seimo šeimininku.
Šiame kontekste Matijošaitis galėtų būti įvestas į žaidimą kaip trečias trikampio kampas, kuris balansuotų parlamento santykius su prezidentūra. Kita vertus, ar ambicingiems Skverneliui ir Karbauskiui reikalingas tarpininkas su dideliu autoritetu, kuris, greičiausiai, nesutiks su "politinės lėlės" statusu ir ilguoju laikotarpiu kaip sėkmingas vyriausybės vadovas gali užtemdyti jų "saulę"?
Pats Matijošaitis kategoriškai neatmetė galimybės užimti premjero postą, tačiau leido suprasti, kad linkęs likti Kaune, kas suprantama. Žinoma, vadovavimas vyriausybei iškeltų jį į aukštesnį politinį lygmenį ir atvertų naujus horizontus jo verslui. Tačiau premjeru jis dirbtų tik pusantrų metų, o kas po to — neaišku, nes mero postas jau bus prarastas.
Tiesa, galimai, "valstiečiai" jau galvoja apie būsimus Seimo rinkimus ir mano, kad Matijošaitis kaip sėkmingas premjeras ir dar vienas populiarus partijos lyderis galėtų garantuoti jiems pergalingą rezultatą, o po to toliau vadovauti vyriausybei. Kita vertus, sunku pasakyti, ar Karbauskiui ir Skverneliui reikalingas dar vienas lygiavertis "veidas", nes jiems ir taip ankšta, o sėkmei Seimo rinkimuose gali užtekti turimo parlamentinio ir potencialaus prezidentinio administracinio resurso bei techninio premjero.
Be to, dabar Kaunas garantuotai yra "valstiečių" pusėje, o jeigu Matijošaitis bus perkeltas į sostinę, teks rengti naujus mero rinkimus, kurių pasekmės yra sunkiau nuspėjamos. Pats jis paliktų miestą, kur yra šeimininkas, vardan pozicijos, kurioje rizikuotų tapti politinių žaidimų įkaitu, ir dar su neapibrėžtomis perspektyvomis (garantijos, kad "valstiečiai" su jo pagalba laimėtų Seimo rinkimus, ir jis liktų premjero poste, nėra).
Trumpai tariant, tik su labai didelėmis išlygomis galima teigti, kad Matijošaitis taps ministru pirmininku Skvernelio pergalės atveju — to iš esmės nereikia nei jam, nei "valstiečiams", kurių lyderiams, atrodo, užtenka tarpusavio konkurencijos. Kitaip tariant, kai premjeras paminėjo Kauno merą, jam, greičiausiai, reikėjo tik Matijošaičio rėmėjų balsų, o porinkiminės vyriausybės vadovu jis mato tik paklusnų jo kaip prezidento ir Karbauskio įsakymų vykdytoją.
Partija įsakė — komjaunimas padarė
Esminio skirtumo tarp Vaičiūno ir Sinkevičiaus kaip premjerų nėra — tiek vienas, tiek kitas taptų ranka, kurią pusantrų metų valdytų "valstiečių" vadovas ir prezidentas. Abu jie yra "techninio ministro pirmininko" įsikūnijimas. Vienintelė problema — pasirinkti reikia kurį nors vieną.
Vaičiūnas — tipiškas beveidis funkcionierius iš serijos "galiu kasti, galiu nekasti". Manytina, kad jis efektyviai daro tai, kas patvirtinta ir ką reikia padaryti, bet nėra iniciatyvos ir proveržio žmogus. Su juo priešakyje vyriausybė virs pilku departamentu, jo darbų niekas neprisimins, o atleidimo niekas nepastebės.
Kalbėdamas apie galimą Sinkevičiaus paskyrimą premjeru, Politikos analizės instituto ekspertas Donatas Puslys pažymėjo: "Viešųjų ryšių prasme tai būtų žingsnis, kuris galėtų sužavėti mūsų visuomenę, galbūt užsienį. Turėtume to, ko neturėjome — premjeru būtų skiriamas žmogus, gimęs jau po Kovo 11-osios, naujos kartos žmogus, orientuotas į šiuolaikiškus sprendimus, mokantis užsienio kalbas. Tik Sinkevičiui trūktų politinės patirties, ir jam tektų šlietis prie kažkokios didesnės galios centro arba prie abiejų — užima gerojo taikytojo poziciją, įsiklauso ir į vieną, ir į kitą, stengiasi tenkinti abiejų [prezidentūros ir Seimo] interesus".
Kitaip tariant, jeigu Vaičiūnas yra tiesiog saldainis (efektyvus valdininkas), tai Sinkevičius dar turi gražų popieriuką (patrauklų įvaizdį ir tam tikrą charizmą). Šiame kontekste galima spėti, kad, jeigu "valstiečiai" nori perspektyvai padidinti antrojo žinomumą ir populiarumą, jie pasirinks jį, o ne Vaičiūną. Jeigu jiems reikalinga tiesiog "lygiai" funkcionuojanti vyriausybė, tada tinkamesnė yra pastarojo kandidatūra. Be to, vargu ar iki Seimo rinkimų premjerui bus lengva išvengti kritikos, ir šiuo atveju saugiau žaibolaidžiu padaryti būtent Vaičiūną, o ne Sinkevičių.
Apibendrinant, galima teigti, kad tai, jog Skvernelis paskelbė savo kandidatus į ministro pirmininko postą, dar nereiškia, kad jis įsitikinęs savo pergale. Priešingai, jam reikalingi papildomi balsai, nes dabartinis reitingas (trečioji vieta) optimizmo neprideda. Todėl traukiama Matijošaičio korta, bet realiai tokio autoritetingo premjero Karbauskiui ir Skverneliui kaip prezidentui nereikia — jiems reikalingas partijos įsakymus tvarkingai vykdantis "komjaunuolis".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
