Kai premjeras Saulius Skvernelis nepateko į antrąjį turą, tapo aišku, kad konservatoriai iš esmės laimėjo prezidento rinkimus, nes finale atsidūrė jų oficialus ir neoficialus kandidatas. Dešiniuosius remianti prezidentė Dalia Grybauskaitė irgi pažymėjo: "Mums visiems Lietuvoje pasisekė, kad antrame ture dalyvauja kandidatai, kurie verti būti antrame ture. Žmonės tikrai galės pasirinkti, kas jiems labiausiai patinka ir yra prie širdies".
Šiuo atveju labai norisi pasakyti: "Atleiskite, pasisekė ne Mums, o Jums, ir rinktis teks ne iš geriausių, o tarp blogo ir dar blogesnio kandidato". Tačiau tai, kaip sakoma, lyrika. Esminis klausimas: "Kas taps nugalėtoju, kuris gali būti tik vienas?"
Jeigu Nausėda būtų konservatoriams idealus variantas, jie, turbūt, ir pasirinktų jį kaip savo pagrindinį kandidatą. Tačiau atsirado Šimonytė. Žinoma, galima sakyti, kad tai buvo strategijos dalis, kuri garantavo dabartinį rezultatą (kitaip Skvernelis, greičiausiai, būtų patekęs į antrąjį turą). Bet, jeigu Šimonytė buvo tik atsarginis variantas, dabar galima grįžti prie Nausėdos kandidatūros, o ją nustumti į šalį. Tačiau ką mes matome?
Konservatorius Andrius Kubilius teigia, kad Nausėdos rinkimų kampanija savo intensyvumu neatsiliko nei nuo Skvernelio, nei nuo Šimonytės kampanijos, o kai kuriais aspektais net ir stipriai lenkė. Todėl jam kilo klausimas, kas ir kaip iš tiesų finansuoja šį kandidatą. "Štai čia ir iškyla esminis klausimas — kaip yra ir kaip bus finansuojama G. Nausėdos rinkimų kampanija? Šie klausimai turi būti atsakyti nedelsiant", — pareikalavo Kubilius. Panašiai šneka Šimonytės štabas.
Nausėda savo ruožtu pažymėjo: "Pirmiausia, aš esu tikrai nepriklausomas kandidatas. Aš esu žmogus, kuris gali, jeigu reikia ir jeigu mato būtinybę, stoti prieš srovę. Mano konkurentė, kiek man žinoma, prieš savo partijos valią, prieš vyriausybės vadovo Andriaus Kubiliaus valią niekada nestojo".
Tai jau "kariniai veiksmai", kurie rodo, kad konservatoriai nori Šimonytės pergalės. Kodėl? Galbūt, pakeisti požiūrį į Nausėdą juos paskatino pirmojo turo rezultatai; jeigu laimėti gali jų ištikima kandidatė, ją reikia ir remti. Tuo pat metu bankininkas irgi neblogas variantas, bet su juo (ir tais, kurie už jo stovi) susitarti bus sunkiau: reikės ieškoti kompromisų, dalintis valdžia ir ne tik.
Tokiu būdu, Lietuvos rinkėjas turėtų suprasti, kad Šimonytė — tai konservatoriai, o Nausėda, kaip aiškėja, ne visai. Jis, žinoma, irgi toli gražu ne proletaras, bet tiems, kas pavargo nuo Vytauto Landsbergio politikos, — vienintelė likusi šiokia tokia alternatyva.
Aklų euroentuziastų šalis
Pirmiausia, kaip pastebi ekspertai, jeigu Lietuvoje kartu su Europos Parlamento (EP) rinkimais nevyktų antrasis prezidento rinkimų turas, šalies gyventojų aktyvumas pirmuosiuose būtų mažas, kas yra europinės tendencijos atspindys — ES valstybių gyventojai vis dar atitrūkę nuo Briuselio realijų kaip nuo kažko tolimo, egzotiško, nesuprantamo ir mažai reikšmingo.
Tuo pat metu, negalima sakyti, kad šie EP rinkimai visai nesvarbūs. Europoje apie juos kalbama kaip apie "populistų revoliuciją". Tačiau Lietuvos šis populistinis posūkis nepalietė. Kodėl, juk net Estijoje atsirado Marine Le Pen draugų? Matyt, todėl, kad lietuviai yra "tie gerieji europiečiai", kurie tiki šviesia ES projekto ateitimi. O jeigu euroskeptiškoms idėjoms nėra paklausos, logiška, kad nėra ir reikšmingų euroskeptiškų partijų.
Kita vertus, į Lietuvą pagaliau atkeliavo diskusija dėl Europos ateities, kurios rėmuose kalbama arba apie vidurinį šalies kelią tarp nacionalizmo ir federalizmo, arba apie tautų Europą. Blogai tai, kad žmonės didžiąja dalimi kol kas nesupranta šios temos svarbos ir EP rinkimuose balsuos daugiausia pagal partines preferencijas.
Kitaip tariant, jeigu nieko apie tą Briuselį nežinau, tai balsuosiu už partiją, už kurią paprastai balsuoju, tikėdamasis, kad jos atstovai žino, ką tame EP reikia daryti. Arba balsuosiu už partiją, kurios sąraše yra sąlyginis Šarūnas Marčiulionis, nes bent jau žinau, kas jis toks (o kad jis pats dar tiksliai nežino, ką reikės daryti tame EP, nesvarbu). Todėl europiniams rinkimams Lietuvos partijos stengiasi pritraukti į savo gretas tiesiog garsius žmones.
Na, o dėl ko kovojama? Jeigu paliktume nuošalyje politinį įvaizdį ir tikslus, reikėtų pažymėti, kad vieta EP — tai visų pirma pelninga pozicija tiek partijai (arba rinkimų komitetui), tiek jos kandidatui. Kai kam — partinis "apdovanojimas" už Lietuvoje nuveiktus darbus (garbinga politinė pensija). Priešrinkiminiai debatai šiame kontekste dažniausiai tik tuščios kalbos.
Apskritai, galima teigti, kad Lietuvos prezidento rinkimuose vėl tam tikra intriga: pavyks konservatoriams padaryti valstybės vadove paklusnią Šimonytę, kurią jie, atrodo, pasirinko savo favorite, ar teks kankintis su mažiau sukalbamu Nausėda ir jo užnugariu. Pretendentų šansai lygūs.
Tuo tarpu EP rinkimai svarbūs Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, bet ne Lietuvoje, kuri turi jame mažai atstovų, kurioje nėra populiarių populistų ("valstiečiai" tai vis dėlto ne "Alternatyva Vokietijai" ir ne "Nacionalinis frontas") ir kurios gyventojai didžiąja dalimi nesupranta šių rinkimų esmės ir svarbos, tad balsuoja juose bet kaip.
Kaip gyvenam ir kiek galvojam, taip ir balsuojam.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
