Po Europos Parlamento rinkimų ES prasidėjo valdžios kaita. Tarp galimų kandidatų į Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininko postą minima ir buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tačiau, kaip parašė įtakingas Lenkijos dienraštis "Rzeczpospolita", Višegrado šalių ketvertas nusiteikęs prieš jos kandidatūrą.
"Jos niekas nesiūlo. Tuo tarpu Višegrado grupė (Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija), kurios nuomonę šiuo reikalu tyrė Tuskas, yra nusistačiusi prieš", — laikraščiui neoficialiai sakė vienas Vakarų šalies diplomatas.
Ką tai galėtų reikšti?
Už viską reikia mokėti
Grybauskaitė, turbūt, noriai sutiktų užimti dabartinio EVT pirmininko — lenko Donaldo Tusko — vietą. Lietuvai tai irgi būtų didelis pasiekimas tarptautinėje arenoje, jos nuopelnų ir balso pripažinimas, apie kurį nuolat kalba šalies užsienio politikos vykdytojai ir ekspertai.
Tačiau, matyt, Grybauskaitei ir Lietuvai teks atsisveikinti su šiomis viltimis. O viskas dėl nepagrįstai arogantiškos ir trumparegiškos politikos. Užtenka prisiminti du epizodus, kurie kartu su daugybe kitų panašių momentų lėmė anksčiau minėtą Višegrado šalių požiūrį į buvusią Lietuvos vadovę.
Pirma, Valdo Adamkaus laikais Vilniaus draugystė su Varšuva tik stiprėjo, o po to 2012 metais Grybauskaitė nusprendė, kad "geriau kai kuriuose santykiuose padaryti tam tikrą pauzę, nei bandyti taisyti, kas šiuo metu nepataisoma". Štai tokį lygį jos valdymo laikotarpiu pasiekė Lietuvos "strateginė partnerystė" su Lenkija, ir nuo tada situacija beveik nepasikeitė.
Antra, šių metų pradžioje po Grybauskaitės į Lenkiją nuvykęs Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pranešė, kad Varšuva pakvietė Vilnių prisijungti prie Veimaro ir Višegrado grupių. Reaguodamas į tai, prezidentės patarėjas Nerijus Aleksiejūnas pareiškė: "Mūsų bendradarbiavimo formatas yra nusistovėjęs, ir nereikėtų blaškytis".
Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sako, kad "Rzeczpospolitos" teiginiai — melas. Publikacijoje rašoma, kad, pasak vieno pareigūno, Grybauskaitė yra individualistė, nekelianti entuziazmo savo kolegoms. Netiesa?
Trumpai tariant, šiandien buvusi Lietuvos vadovė, atrodo, skina savo didybės manijos ir nekonstruktyvios užsienio politikos vaisius. Vienas iš jų — įtempti santykiai su Lenkija.
Adamkus paragino naująjį šalies prezidentą Gitaną Nausėdą stiprinti "prigesusį" bendradarbiavimą su Varšuva, ir pastarasis vyks su pirmu oficialiu vizitu būtent ten. Tačiau pasakyti, kaip susiklostys valstybių dialogas jo laikais, kol kas sunku.
Reikia rinktis
Kaip 2018 metais, kalbėdamas apie Lietuvos santykius su Lenkija, teisingai pažymėjo filosofas Vytautas Ališauskas: "Nelabai žinome, ko iš jų norime. Iš įpročio kartojame, kad Lenkija yra mūsų strateginė partnerė, bet kokia ta strategija, kokie jos tikslai — neaišku. Beje, Lenkija, veikiausiai, naudoja visai kitas strategijas negu mes".
Kitaip tariant, Lietuvai pirmiausia reikia valstybiniu lygmeniu apsispręsti, kokia turi būti jos pozicija kaimynės atžvilgiu. Ekspertams belieka svarstyti, kokia ji bus Nausėdos valdymo metu.
Kaip turėtų būti? Manytina, kad Vilniaus politika Varšuvos atžvilgiu galėtų priklausyti nuo šalių požiūrio į ES ateitį. Jeigu mes renkamės ne federacinę, o tautų Europą, ir prioritetinius santykius su Vašingtonu, o ne su Paryžiumi ir Berlynu, tada mums pakeliui su dabartine Lenkija. Ir atvirkščiai (nebent, Varšuva irgi taps glaudesnės ES integracijos šalininke, kas įmanoma, nes ten yra proeuropinių jėgų).
Ar Nausėda suvokia šią dilemą, vienokio ar kitokio pasirinkimo privalumus ir trūkumus, jo ilgalaikes pasekmes? Neaišku. Jis patyręs ekonomistas, bet ne tarptautinių santykių specialistas. Jo potencialūs patarėjai užsienio politikos klausimais, greičiausiai, arba siūlys jam toliau kabintis į nykstančią transatlantinę vienybę ir braškantį seną ES formatą, arba laviruoti, laviruoti, laviruoti...
Tai reiškia strategijos nebuvimą ir plaukimą pasroviui, kas gali baigtis liūdnai — nepasiruošusi naujai realybei, kuri formuojasi ir į kurią reikia reaguoti čia ir dabar, Lietuva bus pastatyta prieš vieną ar kitą faktą, kuris jai gali nepatikti, bet su kuriuo reikės susitaikyti.
Apskritai galima teigti, kad "Rzeczpospolitos" straipsnis parodė, jog tarptautinis Grybauskaitės (Lietuvos) autoritetas — mitas, o jos "ryžtas" — tik nepagrįsto viršenybės jausmo, kuris nekelia entuziazmo net artimiausiems partneriams Vakaruose, išraiška.
Ar Nausėda nubrėš Lietuvai naujus aiškius orientyrus tarptautinėje arenoje (taip pat santykiuose su Lenkija)? Neaišku. Jo perspektyvos užsienio politikoje yra neapibrėžtos ir gali tokios likti. Tačiau yra tie, kurie, reikalui esant, nuspręs už mus.
Jeigu neturi svajonės, teks įgyvendinti svajonę tų, kurie ją turi.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
