Antradienį Vilnius perdavė Ukrainai beveik milijoną 255,5 tūkst. eurų vertės nebenaudojamų sovietinio tipo šaudmenų. Be to, ir vasarį Lietuva nesavanaudiškai perdavė Ukrainai šaudmenų, kurių vertė siekė beveik tiek pat — 255 tūkst. eurų. 2016 metų rugsėjo mėnesį Ukrainos ginkluotosios pajėgos taip pat gavo šaudmenų iš Lietuvos kariuomenės arsenalo.
Leiskite jums priminti, kad "sovietinių ginklų" tiekimai iš Lietuvos į Ukrainą prasidėjo 2014 metais. Ir labai greitai tai įgavo sisteminį pobūdį. Kijevas tiesiog išprašinėdavo iš šių partnerių "senų sovietinių ginklų".
Bet ar ne per daug Lietuva turi "senųjų sovietinių ginklų" atsargų? Daugiau kaip pusės milijono eurų vertos lietuviškos "dovanos", padovanotos per pastarąjį pusmetį, atrodo pernelyg dosniai, jei turėsime omenyje nuosavą 430 mln. dolerių gynybos biudžetą ir pasaulinį karinės galios reitingą, kur Lietuva 52 eilutėmis nusileidžia Ukrainai.
Vilnius ir pats yra JAV karinės pagalbos gavėjas. Lietuvos ginklų srautas į Ukrainą jokiu būdu nėra įprastas senųjų šaudmenų tranzitas. Ir ne atsitiktinumas, kad iš Lietuvos kilęs Aivaras Abromavičius eis svarbias pareigas "Ukroboronprom" — jis taps Ukrainos valstybinės gynybos koncerno stebėtojų tarybos nariu.
Aukojimo eiga
2017 metais JAV patvirtino komercinius šaunamųjų ginklų tiekimus Kijevui, o netrukus JAV karinė parama Ukrainai pasiekė 350 milijonų JAV dolerių. Sutapimas ar ne, bet tuo pačiu metu Sirijos užsienio reikalų ministerija apkaltino Jungtines Valstijas ginklų tiekimu teroristams per Ukrainos teritoriją.
Iš tiesų Vašingtonui labai patogu veikti per trečiąsias šalis, nes Jungtinės Valstijos pasirašė tarptautinį ginklų prekybos susitarimą, kuriame aiškiai nurodoma, kad ginklai ir karinė įranga negali būti tiekiami į karinių konfliktų zonas.
Panaši istorija ir su Vilniaus dosnia pagalba kenčiančiam Kijevui. Užkulisiuose liko sovietinio tipo šaudmenų gamyba, pavyzdžiui, Bulgarijoje, ir jų pristatymas per Lietuvą į Ukrainą bei į kitus pilietinių karų ir karinių konfliktų centrus. Rimtas verslas, visai ne labdara.
Silpnoji grandis
Lietuva prieš dvidešimt aštuonerius metus atsiskyrė nuo SSRS, ir nuo to laiko nebevykdomi ir sovietinio tipo ginklų ir šaudmenų tiekimai iš Rusijos. Lietuvos arsenalas, užpildytas senais sovietiniais šaudmenimis, atrodo lyg mitas.
Pagal TSRS šaudmenų sandėliavimo standartus, specialiu būdu supakuoti šaudmenys buvo saugojami centriniuose sandėliuose, cinko dėžutėse iki 20 metų, po to juos išsiųsdavo į kariuomenės padalinius, kur jie buvo sunaikinami poligonuose.
Instituciniai standartai buvo dar griežtesni. Gynybos ministerija, specialiosios tarnybos ir Vidaus reikalų ministerija saugojo šaudmenis ne daugiau kaip dešimt metų, laikė juos cinko dėžutėse, vėliau jie buvo pakeisti naujais (senieji neišvengiamai buvo nurašomi). Išpakuotas cinko dėžutes su šaudmenimis buvo leista saugoti ne ilgiau kaip ketverius metus. Artilerijos šaudmenų saugojimas mūšio lauko sąlygomis siekė tuos pačius dešimt metų.
Dešimties metų laikotarpis nustatytas, pasitelkus praktiką ir taisykles. Tai garantinis laikotarpis, kuris priklauso nuo cheminių procesų hermetiškai supakuotuose šaudmenyse. Galimybė pratęsti galiojimo laiką yra įmanomas dalykas, bet kupinas "staigmenų", nes šaudmenys gali susisprogdinti.
Taigi po trijų dešimtmečių saugojimo (po TSRS žlugimo) šaulių ginklų šaudmenų naudojimas yra visiškai neįmanomas dalykas. Senųjų šaudmenų neišduoda net pratyboms, juos sunaikina poligonuose.
Sovietų Sąjunga negailėjo pinigų šaudmenims ir šoviniams. Sukauptų atsargų pakaktų dviem pasauliniams karams. Tačiau šimtmečio pabaigoje Rusijai teko atsikratyti šių arsenalų — sunaikinti poligonuose apie du milijonus tonų šaudmenų. Būtent dėl to, kad pasibaigė galiojimo laikas. Todėl Lietuva neturėtų naudoti "senųjų sovietinių šaudmenų", siekdama teikti pagalbą Ukrainai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
