Vien 2018 metų duomenimis, švediško kapitalo baldų įmonė "Ikea" Lietuvoje valdė per 20 tūkst. ha miškų, būdama stambiausia tokių teritorijų savininke mūsų krašte. Bet lyg to būtų maža, kertamų miškų plotus siekiama plėsti dar labiau. Šįsyk ― pasitelkiant įstatymus.
Miškų įstatymo pataisa
Iki šiol galioja 2015 m. patvirtinta tvarka, pagal kurią miškus eksploatuojantys valdytojai privalo mokėti 5% mokestį nuo žaliavinės medienos, arba nekirstų miškų pardavimų teikiamų pajamų. Aplinkos ministerijos skaičiavimais, iš čia gaunamos lėšos tikrai reikšmingos, sudarydamos 35% (arba beveik 4,5 mln. eurų) Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos biudžeto.
Dabartinė tvarka, apmokestindama miškų eksploatavimą, kartu sudaro palankesnes sąlygas jų augimui, o kartu ― ir ūkine veikla (t. y. kirtimais) neužsiimantiems smulkiems savininkams. Tačiau Aplinkos ministerijos tokia padėtis netenkina. Priešingai ― jos atstovai piktinasi, kad tokia sistema neskatina miškų kirtimų. Todėl buvo parengta atitinkama šią tvarką reguliuojančio Miškų įstatymo pataisa.
Jos esmė ― galiojančio 5% iš miškų eksploatavimo gaunamų pajamų mokesčio keitimas metine įmoka, kuri būtų imama iš ūkine veikla neužsiimančių savininkų, skaičiuojant jų potencialias pajamas. "Potencialios pajamos iš vieno ha (nuo jų būtų išskaičiuojamas mokestis) gaunamos vidutinį miško naudojimo intensyvumą padauginus iš vidutinės nenukirsto miško kainos, kuri turėtų būti nustatoma kartą per metus", ― kriterijus apibrėžia Aplinkos ministerija.
Kam tai naudinga?
Tai reiškia, kad įsigaliojus naujai tvarkai mokesčiai slėgs nebe miškus eksploatuojančių, bet jiems augti leidžiančių savininkų pečius. Kas neabejotinai paskatins dalį pastarųjų savo turimus miškų plotus tiesiog parduoti.
"Miško savininkai bus priversti atsisakyti savo miško jį parduodant, nes tuomet nereikės kiekvienais metais mokėti mokesčio", ― konstatavo Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis.
Be jokios abejonės, tokie miškai pereis į stambiųjų, kirtimais suinteresuotų savininkų rankas. Kas, savo ruožtu, lems tik didesnę kirtimų plėtrą. Tai puikiai suprasdamas, Gaižutis Aplinkos ministerijos teikiamą Miškų įstatymo pataisą pavadino "nelogiška". Tiek gamtosaugos, tiek plačiųjų visuomenės sluoksnių sveikatingumo požiūriu ― tikrai nelogiška.
Tačiau kartu toji pataisa netgi labai logiška ― jei tik į ją pažvelgsime ne paprasto žmogaus, bet kapitalo akimis. Pavyzdžiui, iš šito garantuotai išloš medienos verslu besiverčiantys stambieji savininkai. Išloš ir tokie tarptautiniai kapitalo gigantai, kaip aukščiau minėtoji "Ikea". Būtent jų interesus Lietuvos valdžia ir tenkina.
Kas iš to bus?
Nors Miškų įstatymo pataisa dar net nepatvirtinta, jau dabar nesunku bendrais bruožais numatyti būsimas jos pasekmes. Pradedant smulkiųjų savininkų nuosmukiu ir tolimesne miškų nuosavybės monopolizacija, baigiant kirtimų plėtra ir mažėsiančiu Lietuvos miškingumu. O savo ketinimų plėsti miškų kirtimus Aplinkos ministerija net neslepia.
Visiškai neatmestina galimybė tokiu būdu grįžti į praeitį. Pavyzdžiui, kai 1938 m. Lietuvos miškingumas tesiekė vos 20% teritorijos. Tiesa, oficialiai piešiamas ne toks jau blogas vaizdas: 2018 m. nurodomas 33,3% krašto miškingumas. Visgi bėda ta, kad šie skaičiai neatspindi realios situacijos, mat "miškams" priskiriamos tiek iškirstos, tiek brūzgynais apaugusios, ar tiesiog dirvonuojančios žemės. Todėl tikrovę atitinkančių duomenų paprasčiausiai nėra.
Kartu įsidėmėtina, kad tokia padėtis klostosi būtent nuo 1990 m., kai žlugus Tarybų Sąjungai prasidėjo atitinkama privatizacijų, liaudies turto grobstymų banga. Tada realus, o ne žodinis Lietuvos miškingumas siekė 30%, t. y. kone trečdalį mūsų šalies teritorijos. Kiek nuo jo spėjome nutolti, būtų klausimas sąžiningiems, gamtosauga, o ne kapitalo pelnu suinteresuotiems statistams.
Turėtų būti aišku, kad kol atsisakoma orientacijos į miškų ir apskritai gamtos apsaugą kaip neva "sovietinio šleifo", ją būtinai keis orientacija į nežabotą, labai jau vakarietišką ir liberalią miškų eksploataciją. Kas iš to bus, tai tik pelnas užsienio kapitalui bei jį aptarnaujantiems vietiniams verteivoms, net pragaišties pačiai Lietuvos žemei kaina.
Ar tai ką nors jaudina? Ar tai kam nors rūpi? Ar bus galima tai pakeisti? Į šiuos klausimus teatsakys laikas ir mūsų pačių, Lietuvos piliečių, sąmoningumas, ar, priešingai ― tokio sąmoningumo nebuvimas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
