Pirma normalaus žmogaus reakcija į tokį Rusijos žingsnį — puiku. Tačiau Lietuvos politikai, valdininkai ir ekspertai laikosi kitokios nuomonės.
Pavyzdžiui, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, konservatorius Laurynas Kasčiūnas pareiškė, kad Rusija nuolat bando verbuoti Lietuvos pareigūnus. Dabar ji neva nori palengvinti sau šią užduotį ir, galbūt, surinkti papildomą informaciją apie mūsų šalies piliečius.
Politologas Vytis Jurkonis pažymėjo, kad kalbos apie bevizį režimą su Rusija (atsakomąjį žingsnį iš Lietuvos pusės) šiandien neturi perspektyvų, nes yra Krymo sankcijos ir nėra pasitikėjimo Maskva. Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus teigimu, apie tokius dalykus galima kalbėti su šalimis, kurios vykdo reformas ir atitinka tam tikrus kriterijus — kaip, pavyzdžiui, ES Rytų partnerystės šalys (na, šiandieninė Ukraina, žinoma, yra "idealus" reformų ir demokratijos pavyzdys).
Viskas, ką padarysi, bus panaudota prieš tave
Kiek buvo kalbama apie Kaliningrado sritį kaip apie politinį Rusijos bendradarbiavimo su ES projektą. Taip, geopolitiniai procesai, Vakarų konfliktas su "Kremliaus režimu" palaidojo šias viltis. Tačiau Europoje ir Lietuvoje nuolat sakoma — mes nesutariame su Vladimiru Putinu, bet mes esame atviri ir norime komunikuoti su paprastais Rusijos žmonėmis.
Dabar "uždara tvirtovė" pirmoji atsiveria, kad suaktyvėtų vadinamoji "liaudies diplomatija", kuri leis ES gyventojams gyvai papasakoti "Kremliaus propagandos" paveiktiems Rusijos piliečiams, ką jų valdžia daro ne taip. Tačiau ir vėl blogai — tarsi pasienyje su Lietuva stovės Rusijos specialiųjų tarnybų būriai, kurie iš karto verbuos visus atvykstančius turistus, verslininkus ir pareigūnus.
Tai gal iš viso uždarykime sieną su Rusija, kad jos šnipai ir "žalieji žmogeliukai" negalėtų patekti į Lietuvą, o lietuviai išvengtų "KGB spąstų"? Žinoma, tai kraštutinumas, tačiau neadekvati Lietuvos reakcija į bet kokias Maskvos iniciatyvas stebina.
Lietuvos sapnas: Kaliningradą paversti Karaliaučiumi >>
Kita vertus, tokio elgesio motyvai daugiau ar mažiau aiškūs (nors kartais būna sunku pasakyti, kur baigiasi racionali mintis ir prasideda paranoja).
"Geri" pavyzdžiai
Pirmiausia, reikia pažymėti, kad savo veiksmais Rusija laužo diskursą, kuris dominuoja Lietuvoje ir kurio vienas iš aspektų yra tas, kad Maskva vykdo nežmonišką politiką. Dabar reikia kažkaip paaiškinti, kodėl "Mordoras atidaro duris", koks jo slaptas planas (kaip, pavyzdžiui, reikia paaiškinti, kodėl Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja sugrąžino Rusiją). Pasirinktas grėsmės paaiškinimas (šnipinėjimas), žinoma, skamba kvailai, bet šis tas geriau negu nieko.
Antra, neseniai Džo Bideno (Joe Biden) padėjėjas pažymėjo, kad Gruzijos valdžia galimai nesupranta atvirų durų politikos santykiuose su Rusija pasekmių, ir po kurio laiko Gruzijoje prasidėjo antirusiška isterija. Taip pat šiame kontekste galima paminėti Ukrainą, kuri visaip riboja savo piliečių komunikaciją su dideliu kaimynu.
Lietuva yra savotiškas Gruzijos ir Ukrainos klonas, kalbant apie užsienio politiką. Skirtumas tik tas, kad, būdama ES narė, ji negali sau leisti elgtis taip "demokratiškai", kaip tai daro jos sąjungininkai. Tačiau jos reakcijos esmė ir pagrindas tas pats — baimė, kad glaudesnis lietuvių kontaktas su rusais privers pirmuosius suabejoti tuo, ką sako Lietuvos politikai, valdininkai ir ekspertai.
Atsimenate, kokį patarimą (nurodymą) Gitanui Nausėdai metiniame pranešime davė Dalia Grybauskaitė? "Nebrandūs politiniai sprendimai ir pareiškimai dėl bendradarbiavimo su priešiškomis valstybėmis gali tapti šliaužiančiomis grėsmėmis, kurios pavers mus įkaitais, kai reikės rinktis tarp blogai ir pavojinga". Lietuvos žmonės jau yra savo vadovų politikavimo įkaitai, ir neduok Dieve, jie, pabendravę su "agresoriais", rimtai suabejos Grybauskaite.
Dalia, kuri visada prieš: kada Lietuvoje baigsis "Grybų karas" >>
Apskritai, reikėtų pabrėžti, kad, Vakarų teigimu, tai Rusija savo veiksmais sugriovė dialogą, tačiau kai Maskva bando atgaivinti bent jau socialinius santykius, tie patys Vakarai dažnai nenori keisti konfliktinio diskurso. Vadinasi, jis jiems naudingas?
Tai kas tuomet stato sienas ir brėžia skiriamąsias linijas?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
