Japonijoje, Osakoje, įvyko G20 aukščiausiojo lygio susitikimas — susitiko 20 galingiausių pasaulio valstybių lyderių. G20 buvo sukurtas kaip papildymas G7, kaip diskusijų apie ekonominius klausimus forma, tačiau labai greitai jis tapo svarbesnis už G7.
Galų gale, jei G7 tapo (ypač po to, kai iš septintuko buvo pašalinta Rusija) nedideliu kolektyviniu Vakarų vakarėliu, tuo tarpu G20 yra daug reprezentatyvesnė. Joje yra šalių, atstovaujančių visoms pasaulio dalims, kuriose išpažįstamos skirtingos religijos ir kurios turi skirtingą socialinę ir politinę struktūrą. G20 iš tikrųjų yra naujojo daugiapolio pasaulio "valdyba".
G20 susitikimo metu įvyko pirmasis per beveik metų laikotarpį pilno formato Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas.
Rusijos ir Amerikos prezidentai kartu su jų padėjėjais praleido pusantros valandos aptardami svarbiausias dvišalių santykių problemas, taip pat padėtį Irane, Sirijoje, Venesueloje ir Ukrainoje.
Po derybų nebuvo paskelbta jokių susitarimų, o kai kurie ekspertai jas apibūdino beveik nesėkmingomis. Kiti mano, kad dabartinėje situacijoje būtų buvę geriau, jei Trampas ir Putinas būtų nesusitikę. Tačiau ši išvada neteisinga.
Trampas yra laisvas, bet apribotas
Ankstesni Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimai tik pablogino Rusijos ir Amerikos santykius. Prezidentų bandymas susitarti dėl abiems šalims svarbių klausimų (pvz., siekiant užtikrinti kibernetinį saugumą) Amerikos žiniasklaidoje sukėlė tikrą isteriją — neva Trampas atsisako JAV interesų Putino naudai tarsi mokėdamas mokestį už Rusijos įsilaužėlių dalyvavimą, kad Trampas būtų išrinktas prezidentu.
Amerikos prezidentas buvo priverstas įrodyti savo pasirengimą tvirtai priešintis Vladimirui Putinui – jis įvedė naujas beprasmiškas sankcijas prieš Rusiją.
Bet dabar šio algoritmo nebus. Neseniai specialusis prokuroras Miuleris paskelbė savo tyrimo rezultatus – ir faktiškai nutraukė visus prezidentui pateiktus kaltinimus dėl slapto susitarimo su Putinu. Dabar Donaldas Trampas jaučiasi atsipalaidavęs — ir netgi leidžia sau juokais paprašyti Rusijos prezidento "nesikišti į rinkimus".
Kas, žinoma, vėl sukėlė isteriją Amerikos žiniasklaidoje, tačiau ji yra beprasmiška. Geriausiu atveju, dabar Donaldas Trampas gali būti kaltinamas dėl to, kad jam trūksta strateginio plano, kaip sulaikyti Rusiją, bet ne dėl nacionalinių interesų išdavimo.
Tačiau, nepaisant to, Jungtinių Valstijų prezidentas, kaip ir anksčiau, išlieka nesukalbamu Rusijos partneriu. Žinoma, pats Trampas nori ir yra pasirengęs sudaryti įvairius pelningus sandorius su Maskva — ypač "parduoti" Ukrainą už tinkamą kainą, "nusipirkti" tam tikrą Rusijos paramą, kad atgrasytų Iraną.
Tačiau visi rimti pragmatiški susitarimai, kurie bus sudaryti tarp Putino ir Trampo, bus iššūkis JAV kongresui. Neišsiskiriančiam, skirtingai nei Trampas, pragmatiškumu ir nesuprantančiam, kad Amerikos imperija savo dabartinėje nuosmukio situacijoje negali sau leisti švaistytis resursais beprasmiškai konfrontacijai su Maskva.
Sandoris be sandorio
Žinoma, Trampas ir Putinas gali sudaryti tam tikrą dvišalį sandorį — bet reikia suprasti, kad JAV administracija dabar primena sietą, iš kurio informacija patenka į spaudą. Ir jei informacija apie, pavyzdžiui, Rusijos pasirengimą padėti Jungtinėms Valstijoms atgrasyti Iraną, taip pat patenka į žurnalistų akiratį, tada Maskva paprasčiausiai diskredituoja save prieš Irano partnerius.
Kokia šio susitikimo svarba ir būtinybė? Tai, kad net ir nesugebėdami pasiekti jokių susitarimų ir sandorių, netgi prieštaraujantys vienas kitam, prezidentai turėtų susitikti ir aptarti probleminius klausimus. Aiškintis pozicijas, raudonas linijas.
Šiuo atveju santykiai bent jau kol kas nepereis prie tiesioginio karinio konflikto tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos Sirijoje arba, pavyzdžiui, Ukrainoje.
Kalbant apie būtinybę sudaryti sandorius ir derėtis — taip, žinoma, to nepakanka. Bet reikia pripažinti, kad Donaldas Trampas ir be to daugiau padėjo Rusijai nei galbūt bet kuris kitas prieš jį buvęs prezidentas nuo Ruzvelto laikų.
Kalbama ne apie mistinį slaptą susitarimą su Putinu, bet apie tai, kad Trampas sąmoningai nutraukia esamą Amerikos užsienio politikos modelį – ir Rusija yra viena iš svarbiausių naudos gavėjų šioje situacijoje.
Donaldas Trampas peržiūri santykius su sąjungininkais, bando demonstratyviai pareikšti savo valią ir priversti jiems amerikiečių vasalo statusą — ir Maskva gauna suskaidymą transatlantiniuose santykiuose.
Trampas stengiasi dresiruoti Turkiją, o Maskvos santykiai gerėja su Ankara, siekiančia kovoti su Amerikos spaudimu. Trampas išlaisvina Kiniją nuo prekybinio karo — po to dramatiškai didėja gerų santykių su Rusija svarba Pekino akyse.
Be to, Trampas tai daro be jokių nuolaidų iš Maskvos pusės.
Svarbiausia, kad Rusijos ir Amerikos santykiai nepaaštrėtų, kad Vašingtonas, kuris sutelkia dėmesį į konfliktus su Iranu ir Kinija, vėl neįrašytų Rusijos į "pagrindinių JAV priešų" sąrašą. Ir tam, kad tai neįvyktų, kaip tik reikia naujų Putino ir Trampo susitikimų.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
