VILNIUS, liepos 15 — Sputnik. Pirmą kartą ALMA teleskopas gavo išsamų medžiagos sijų vaizdą, kur "išspjaunamas" vienas iš paslaptingiausių galaktikos objektų — mikrokvazaras "SS 433". Stebėjimai padėjo suprasti, kodėl jo emisijos išlieka karštos tokiu dideliu atstumu nuo juodosios skylės, praneša Europos pietų observatorijos svetainė.
"Šis objektas buvo aptiktas prieš keturiasdešimt metų, ir beveik iš karto mokslininkai nustatė, kad jis išleidžia siaurus plazmos pluoštus, kurie įkaista iki itin aukštų temperatūrų. Visą šį laiką mes nežinojome, kodėl šie pluoštai išliko karšti tokiu dideliu atstumu nuo juodosios skylės", — pasakoja Anita Ričards (Anita Richards) iš Mančesterio universiteto (Jungtinė Karalystė).
Mikrokvazarai yra vienas iš rečiausių visatos objektų tipų. Jie atsiranda dvejetainių žvaigždžių sistemose, kurias sudaro santykinai didelės ir trumpalaikės žvaigždės bei jų mažesnės kompanionės.
Kai vyresnioji "sesuo" išnaudoja savo branduolio atsargas ir sprogsta kaip supernova, jos vietoje atsiranda neutroninė žvaigždė arba juodoji skylė. Ji pradeda "vogti" medžiagas iš savo kaimyno ir išmeta dalį jos karštų dujų srovės, kuri juda beveik šviesos greičiu.
Šiuo metu mūsų galaktikoje mokslininkai rado tik apie dvi dešimtis mikrokvazarų, ir nė vieno už jos ribų. 2015 metų birželio mėnesį vienas iš žymiausių tokio pobūdžio objektų — V404 sistema Gulbės žvaigždyne, kuri "žiemojo" daugiau nei 26 metus, — staiga pabudo.
Stebėjimai parodė, kad "pabudusi" juodoji skylė pradėjo gaminti didžiulį kiekį antimaterijos. Tai paaiškino vieną iš pagrindinių Paukščių tako paslapčių — tam tikrų tipų gama spinduliuotės perteklių — ir mokslininkus dar labiau domino tokie dideli "gargantiua" panašumai tolimų galaktikų centre.
Ričards ir jos kolegos atskleidė kitą mikrokvazarų paslaptį — neįprastai didelį jų džetų ilgį. Mokslininkai gavo pirmuosius išsamius šių darinių vaizdus, pasitelkę teleskopą ALMA.
Šis teleskopas turi neįtikėtinai didelį jautrumą ir raišką, o tai leido mokslininkams gauti išsamų SS 433 "uodegų" vaizdą ir ištirti jų struktūrą.
Paaiškėjo, kad šių mikrokvazarų "uodegos" susipina į unikalias spiralines struktūras, panašiai kaip sraigtas sukdamasis "supina" oro srautus. Jų ilgis buvo milžiniškas, apie penkis tūkstančius kartų ilgesnis nei Saulės sistemos skersmuo.
Šis atradimas mokslininkams nebuvo netikėtas, nes tai rodė ir kiti radijo teleskopai, taip pat teorinių skaičiavimų rezultatai. Kita vertus, pirmą kartą mokslininkai sugebėjo atsekti magnetinių laukų struktūrą tarp magnetinių srovių ir jose esančių dujų greitį jose, kas ir atskleidė priežastį, kodėl jos nepaaiškinamai ilgą laiką neatvėsdavo.
Kaip paaiškėjo, srovės magnetinis laukas ne visada sutapo su kryptimi, kuria buvo nukreipta plazmos emisija. Tai, kartu su šių sijų spiraline forma, parodė, kad SS 433, greičiausiai, "išsilieja" ne nuolat, bet porcijomis.
Šitos plazmos "kulkos" arba "lenktyniniai automobiliai", kaip juos vadina patys astrofizikai, periodiškai susidūrė tarpusavyje, tai lėtina juos ir šildo visą džetą.
Tai, kaip pabrėžia Ričards, ne tik paaiškina, kodėl džetas ilgai išlieka karštas, bet taip pat atskleidžia priežastį, kodėl SS 433 elgiasi taip nenuspėjamai elektromagnetinių bangų rentgeno spindulių diapazone. Artimiausioje ateityje mokslininkai ketina stebėti kitus mikrokvazarus, tikėdamiesi suprasti, kad jie yra panašiai išdėstyti.
