Ne todėl, kad šie rinkimai vyksta karšto pilietinio karo alinamo Donbaso ir "šaltos" likusios šalies teritorijos sąlygomis (kai buvo išrinktas Porošenko, padėtis buvo blogesnė). Ir ne dėl to, kad šalyje siautėja policijos teroras, o kalėjimuose yra daug politinių kalinių. Ukraina, tikriausiai, yra pirmoji ir vienintelė Europos šalis, kurioje nė viena iš partijų, pretenduojanti į Parlamentą, iš esmės, niekada nieko nežada rinkėjams.
Rinkimai dėl rinkimų
Spręskite patys. Penkios politinės jėgos patenka į Aukščiausiąją Radą. Dvi iš jų — Medvedčiuko — Boiko — Rabinovičiaus "Opozicijos platforma — Už gyvybę" (antroji vieta) ir buvusio Ukrainos prezidento Petro Porošenko bloką "Europos solidarumas" (trečioji vieta) — galima iš karto atmesti. Atrodo, kad jie turi tam tikrų programų, planų ir strategijų, tačiau jiems iš anksto buvo suteiktas destruktyvios opozicijos vaidmuo Radoje. Prezidentas Zelenskis, kurio partija "Liaudies tarnas" užima pirmąją vietą (rezultatas viršija 42 proc.), pareiškė, kad parlamentinės koalicijos su minėtomis partijomis nesudarys.
Vis dar gyvuoja Julijos Tymošenko partija "Batkivščina". Ši partija yra eklektiška ir nekonkreti, tačiau per daugelį metų, kuriuos Tymošenko praleido politikoje, ir rinkėjai, ir Ukrainos politikai, ir jų užsienio kolegos puikiai perprato jos stilių. Tymošenko programa, kurią galima trumpai išreikšti šešiais žodžiais: "Su visais susitarti ir visus apgauti" — niekada neišsiskyrė originalumu ar nuoseklumu, tačiau Tymošenko visada politiškai krypo į Vakarus ir visada stengėsi bendradarbiauti su Rusija ekonomikos klausimais, nes tik toks bendradarbiavimas suteikė priemonių Ukrainos valstybingumui palaikyti.
Tačiau per dabartinę priešrinkiminę kampaniją "Batkivščnos" lyderė ir jos bendrapartiečiai niekuo neišsiskyrė iš visų kitų. Susidaro įspūdis, kad iš esmės jie net nesiruošia kovoti dėl rinkėjų, tikėdamiesi, kad už juos balsuos ankstesni. Jie ir nesuklydo, "Batkivščna" pateko į Parlamentą, tačiau niekam neaišku, kam šios partijos ten reikia.
Rinkimų lenktynių lyderis — partija "Liaudies tarnas" — nesivargino kurti jokių perspektyvių projektų. Rinkėjai buvo skatinami palaikyti ją dėl to, kad Zelenskiui reikalinga parlamentinė dauguma, kad galėtų paskelbti apie savo Vyriausybę (tam ir buvo surengti pirmalaikiai Parlamento rinkimai). Tiesa, Ukrainos Konstitucijoje nenurodyta, kad prezidentas turėtų kontroliuoti Vyriausybę, priešingai, Konstitucijoje tvirtinama, kad valstybės vadovas turėtų susitelkti į užsienio ir saugumo politiką, o su ekonomika puikiai susitvarkys Vyriausybė. Tačiau visi Ukrainos prezidentai siekė kontroliuoti tiek Parlamentą, tiek Vyriausybę (būtent naujai išrinktai Aukščiausiajai Radai Ministrų kabinetas atiduoda savo įgaliojimus).
Apskritai, rinkėjams paaiškinta, jog Radą reikia atnaujinti, kad Zelenskis gautų daugumą ne spalio, bet liepos mėnesį. Be daugumos jis negalėtų paskirti ir atleisti ministrų Radoje, ir tai yra pagrindinė kliūtis visuotinei laimei.
Keista, bet daugelio tos pačios Europos šalių, į kurias Ukraina bando lygiuotis, ir JAV, kurios ne mažiau nesavanaudiškai palaiko Ukrainą, prezidentai jau daugelį metų dirba su opoziciniais parlamentais — ir dangus negriūva.
Tokiu būdų, gavusi daugumą Radoje, prezidento partija jau įvykdė savo pažadus rinkėjui. Visa kita turi susitvarkyti savaime.
Dauguma — Zelenskiui, likusieji — fonas
Galiausiai, Sviatoslavo Vakarčiuko (kuris kadaise buvo žinomas dainininkas kai kuriose Ukrainos vietovėse) partija "Balsas" uždaro laimingųjų penketuką. Partija vienija žmones, kurių idėjos artimos Porošenko, tačiau kurie nusprendė pasitraukti iš politikos, kai pastarasis pralaimėjo prezidento rinkimuose.
Visi Vakarčiuko bandymai paaiškinti, kodėl jo partija reikalinga ir ką ji darys Radoje, baigėsi sumišimu — niekas negalėjo suprasti, ką jis norėjo pasakyti. Atrodo, kad žodžiai, regis, žinomi, bet sakiniai neturi prasmės. Nepaisant to, žmonės balsavo už partiją, ir ji tapo Parlamento dalimi, o "Liaudies tarnas" netgi mato joje pagrindinę koalicijos partnerę, ką, be abejo, skatina Vakarčiuko bet kokių politinių ambicijų stoka.
Apskritai rinkimai vyko taip, kad prezidentas Zelenskis galėtų suformuoti daugumą Radoje. Tymošenko taip pat nori su savo "Batkivščna" prisijungti prie prezidento daugumos, tačiau niekas ja nepasitiki, įtardami, kad ji nori užimti premjero pareigas. Klasikinės politikos požiūriu, čia nieko įtartino nėra, tačiau Ukrainos politikos požiūriu, pernelyg savarankiškas premjeras prezidentui nereikalingas.
Porošenko atvedė į Radą savo "Europos solidarumą", kad jo nepasodintų (dėl jo prezidentavimo) ir kad netektų mokėti už laisvę savo verslo aktyvais. Tokia yra jo politinė programa.
Boiko — Medvedčiuko "Opozicijos platforma" teoriškai siūlo tam tikrą alternatyvą Vyriausybės politikai (nes ji opozicinė). Kol kas visa alternatyva yra ta, kad "Platformos" lyderiai siūlo pradėti tiesiogines derybas su Donbasu, kad įtikintų jį "grįžti į Ukrainą". Po to jie planuoja su Rusija derėtis dėl Krymo grąžinimo Ukrainai. Žinoma, gerai, kad jie siūlo kalbėtis su Donbasu, o ne šaudyti miestuose iš sunkiosios artilerijos, bet kas nutiks, jei Doneckas su Luhansku ar ukrainiečiai-nacionalistai nepritars jų planui?
Tai retorinis klausimas, nes "Opozicijos platforma" puikiai supranta, kad niekas Kijeve neplanuoja įgyvendinti šių planų, todėl juos išsakyti partija gali nors ir aštuonis kartus per dieną. Ji nebus įtraukta į valdančiąją koaliciją ir, būdama opozicijoje, negalės įgyvendinti jokių savo siūlymų.
Taigi, dauguma į Radą įstojusių partijų neturėjo jokių planų, išskyrus prisijungimą prie Rados. Tie, kurie turi planų ("Opozicijos platforma"), vis tiek negali jų įgyvendinti. Galiausiai, tie, kurie turi planų ir kurie iš dalies gali juos realizuoti (Porošenko ir jo "Europos solidarumas"), Radą laiko prieglobsčiu nuo galimo politinio ir ekonominio persekiojimo — ne daugiau.
Apskritai, Ukrainos politinis elitas stebėtinai ramiai reagavo į praėjusius rinkimus. Tai aiškiai tebuvo pereinamasis etapas. Sprendžiant iš jau girdimų užuominų, dauguma Kijevo politikų tikisi išankstinių prezidento rinkimų (o vėliau — ir Parlamento) po kokių dvejų metų. Jiems jie ir ruošiasi. Tačiau, net jei šios viltys išsipildys, pasikeis partijų pavadinimai ir jų vadovų vardai, tačiau esmė išliks tokia pati — patekti į valdžią, o po to — nors ir tvanas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
