Nepaisant išeiginių ir šio įvykio tikimybės, naujiena sukėlė pastebimą rezonansą. Netikėtas pagyvėjimas šiuo klausimu labiau pastebėtas Amerikoje nei Rusijoje.
Jei Maskva apsiribojo Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, kuriame apgailestauja dėl to, kas įvyko, ir priminimu, kad JAV buvo sutarties nutraukimo iniciatorės, tai amerikiečiai pasirodė daug iškalbingesni.
Pentagono tinklalapyje buvo paskelbtas gynybos ministro Marko Espero pareiškimas, kuris, visų pirma, kaltino Rusiją dėl INF sutarties žlugimo, ir antra, teigė, kad JAV pradeda kurti naujus ginklus, anksčiau draudžiamus susitarime.
Esperis žurnalistams taip pat sakė, kad, atsižvelgiant į sutarties nutraukimą, jis palaiko kuo skubesnį vidutinio nuotolio raketų dislokavimą Azijoje. Anot jo, jis norėtų, kad tai įvyktų per kelis mėnesius, tačiau pripažino, kad "tokie dalykai paprastai užtrunka ilgiau, nei tikėtasi". Ekspertai beveik vienbalsiai pritarė, kad šis ministro komentaras daug labiau sukels nerimą (ir pyktį) Pekinui nei Maskvai.
Tačiau europiečiai natūraliai parodė didžiausią aktyvumą išreikšdami savo požiūrį — žinoma, neigiamą — dėl INF sutarties žlugimo. Pasireiškė Vokietija, Prancūzija, Belgija, Šveicarija ir kitos šalys. Be to, prancūzai ir belgai atvirai atkreipė dėmesį į dar vieną jiems rūpimą problemą — taip pat greitai pasibaigsiantį kito tokio pobūdžio dokumento galiojimą. Kalbama apie START-3, kurio terminas baigiasi 2021 metų vasario mėnesį ir jos pratęsimo galimybės atrodo kaip iliuzija.
Nerimą iš Europos pusės galima suprasti. Nepaisant visų Vašingtono, Pekino ir Maskvos pareiškimų apie naujų ginklų kontrolės susitarimų poreikį, jų pasirašymo tikimybė yra nulinė.
Visas siužetas aplink sovietų, o paskui Rusijos ir Amerikos susitarimus dėl ginklų — ryškus kelių svarbiausių pasaulio politikos principų pavyzdys. Pavyzdžiui, joks "status quo" nesitęsia amžinai, ir bet koks nugalėtojo nusiraminimas tik priartina jo artėjantį pralaimėjimą. Arba tai, kaip genialiai sugalvoti ir įgyvendinti planai, užtikrinantys didžiulę tautos sėkmę trumpuoju ir vidutinės trukmės laikotarpiu, gali virsti tokiu pat skausmingu strateginiu pralaimėjimu.
1980 metų pabaigoje ir 1990 pradžioje JAV išties pasiekė didžiulę sėkmę, surišdama rankas ir kojas Maskvai ginklų mažinimo sutartimis. Taigi jie pasiekė du tikrai reikšmingus tikslus. Pirmiausia jie užsitikrino pergalę Šaltajame kare, o paskui maksimaliai įtikino save ir savo sąjungininkus (pirmiausia, žinoma, Europą) galutine Rusijos karinio potencialo, įskaitant ir branduolinį, degradacija.
Apribojimai, kuriuos šie susitarimai įvedė pačiam Vašingtonui, nebuvo suvokiami kaip kritiniai, nes Maskvos atžvilgiu padėtis buvo daug blogesnė, o amerikiečiai nematė galimybės, kad Rusija sugebės atsikratyti ne tik svarbių dokumentų, bet ir didžiulių problemų visose valstybės gyvenimo srityse. Tuo tarpu amerikiečiai buvo įsitikinę: jų technologinis ir ekonominis pranašumas likusio pasaulio atžvilgiu yra toks didelis, kad bet kokios trečiosios šalies grėsmės jų karinei hegemonijai tiesiog neįmanomos. Taigi primesti panašius susitarimus kam nors kitam nėra prasmės.
Po beveik trisdešimties metų paaiškėjo, kad valstybės — jų vadovybė ir ekspertų bendruomenė — apsiriko dėl abiejų punktų. Be to, šis jiems nemalonus atradimas sutapo su JAV silpnėjimu kitomis geopolitinėmis kryptimis.
Aišku, kad esant dabartinei naujai amerikiečių situacijai yra priimtini tik tokie ginklų ribojimo dokumentai, kurie varo džiną (tai yra Rusiją ir Kinija bei mažesnius ambicingus konkurentus) atgal į butelį ir grąžina JAV pagrindinės karinės galios planetos statuso neliečiamumą. Kuris savo ruožtu kategoriškai netinka Maskvai ir Pekinui. Taigi, visi paskelbti geri ketinimai šioje srityje liks tik ketinimais.
Kas liečia Europą, jai tenka dar daugiau karčių strateginio klaidingo pasirinkimo, priimto prieš tris dešimtmečius, vaisių. Esmė ne tik ta, kad Senasis pasaulis vėl jaučiasi esantis Maskvos taikiniu ir neišvengiama karo veiksmų teatro scena, jei vis dėl to jie įvyktų tarp Rusijos ir NATO.
Svarbiau kita. Nemalonų "deja vu" iš šaltojo karo laikų šį kartą europiečiams papildo jų nuolat auganti konfrontacija su gynėju, lyderiu ir sąjungininku. Jei prieš 40–50 metų TSRS ir Vakarų konfrontacijos metu Europa iš tikrųjų jautė, kad ją saugo JAV, dabar jie negali net įsivaizduoti, ką Jungtinės Valstijos gali padaryti, kad išsaugotų savo statusą ir savo ekonomiką. Ir ar jie neišnaudoja partnerių-konkurentų už Atlanto kaip įkaitų kokiame nešvariame kariniame-politiniame derinyje, jei jiems išpuola tokią galimybė.
Čia pateikti apgailestavimai dėl INF sutarties žlugimo, raginimai nelaidoti START-3 ir sudaryti naujus susitarimus vargu ar gali būti laikomi veiksmingu būdu išvengti tokio likimo. O kitų priemonių Europos žinioje paprasčiausiai nėra. Bent jau kol kas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
