Prezidento Zelenskio partija "Liaudies tarnas" turi daugumą Parlamente ir yra pasirengusi reformuoti tėvynę, taip pat, kaip jau ne kartą žadėta, sustabdyti karą, rašo Niura N. Berg RIA Novosti straipsnyje.
Atsižvelgiant į tai, įdomu išanalizuoti nesenus Vladimiro Zelenskio pasisakymus, kuriais jis kreipiasi į žmones ir bendražygius su daugybe programos pranešimų — turiu pasakyti, labai egzotiškų. Vieną rugpjūčio savaitę prezidentas keletą kartų iš eilės sugebėjo "nokautuoti" klausytojus, kalbėdamas apie dabartinę išorės ir vidaus darbotvarkę bei svarbiausius besikeičiančios Ukrainos istorijos klausimus.
Aukštos oratorinės kultūros dienos prasidėjo Izraelio ministro pirmininko B. Netanjahu vizitu Ukrainoje. Vladimiras Zelenskis buvo aiškiai susijaudinęs dėl šio susitikimo simbolinės reikšmės — nepaprastai svarbu, kad Ukraina paneigtų tam tikrą pasaulio visuomenės susirūpinimą dėl akivaizdžių ksenofobijos požymių "Ceeuropoje".
Netanjahu naujojo bendražygio nenuvylė — iš pradžių su olimpine ramybe išklausė Banderos sveikinimą "Šlovė Ukrainai — didvyriams šlovė", o paskui ramiai judėdamas Kijevo gatvėmis, pažymėtomis pogromų vykdytojų ir nacių bendrininkų pavardėmis, apsilankė Babij Jare, kur paminėjo... nacių kolaborantų vaidmenį žydų žudynėse. Vladimiras Aleksandrovičius stoiškai ignoravo aliuziją. Zelenskio entuziazmas sėkmingai plėtoti komunikaciją buvo toks didelis, kad Ukrainos prezidentas, akimirkai iškritęs iš realybės, savo kalboje pažodžiui pasakė: "Ukraina ir Izraelis kartu išgyveno Holodomorą ir Holokaustą bei totalitarinį sovietų režimą".
Toks akivaizdus istorijos nežinojimas sukėlė tylų išsilavinusių klausytojų nepasitenkinimą, tačiau dekomunizacijos aktyvistai apskritai liko patenkinti — galų gale, Ukrainos istoriografija lengvai įveikia dar ne tokias vietos mokslininkų ir politikų improvizacijas.
Tačiau valstybės vadovo kalbos per Izraelio ministro pirmininko vizitą, kaip paaiškėjo, tapo tik uvertiūra.
Ukrainos Nepriklausomybės dieną Vladimiro Zelenskio iškalba pasiekė kulminaciją.
Trumpai apie šių švenčių minėjimo specifiką šiais metais. Beveik iškart po inauguracijos prezidentas paskelbė atšaukiantis karinį paradą Kijeve, nes suplanuotus tris šimtus milijonų grivinų racionaliau išleisti išmokoms kareiviams ir aukų šeimoms. Zelenskio iniciatyva išprovokavo plataus aktyvistų rato įtūžį ir jie paskelbė, kad nepaisydami Zelenskio idėjos patys rengs paradą. Dėl to Kijeve pirmiausia buvo surengtos oficialios "orumo eitynės", kurioms vadovavo prezidentas. Jis kreipėsi į žmones šventine kalba, o paskui nužygiavo "ATO veteranai", aktyvistai ir savanoriai, palaikomi reguliarių garsių Banderos šalininkų kalbų ir šūksnių.
Tai ką gi Zelenskis pasakė savo šventinėse kalbose plačiajai visuomenei? Daugiausia buvo kalbama apie karą ir didvyrius, ginančius Ukrainos nepriklausomybę. Apie tai, kad ukrainiečių širdys nudažytos geltona ir mėlyna spalvomis. Kad pagrindinis Ukrainos hitas yra himnas.
Vladimiras Aleksandrovičius dalijosi su savo klausytojais gana sudėtinga alegorija, kad kaimynas tariamai atėmė jūsų vaikus apgaule ir dabar bando juos įtikinti, kad gyventi su naujais tėvais yra daug geriau. Toliau pats savaime peršasi pasakos tęsinys: "O tada mes savo sūnui atjungėme šviesą ir vandenį, o dukrą užblokavome ir pradėjome šaudyti, kad ji žūtų", — žinoma, niekas garsiai to neištarė, tačiau veiduose atsispindėjo nuostaba.
Prezidentas neignoravo tautos didvyriškų nuopelnų — įskaitant Rusios krikštą, mitinę Pilypo Orliko konstituciją, Zaporožės kazokų pergalę Dunkirke, Banderos kovą, Ukrainos genijaus Sergejaus Koroliovo pasiekimus, genetinį laisvės kodą... Įdomiausia, kad apie Ukrainos karių ir karininkų didvyriškumą Antrojo pasaulinio karo metu nebuvo pasakyta nė žodžio.
Atrodytų — kas negerai? Kuo nepatenkinti aktyvistai-savanoriai? Ogi štai kuo. Vis iškeldamas į paviršių blogojo priešo temą, Zelenskis nė karto nepaminėjo Rusijos, kai tuo tarpu jo pirmtakas bet kurioje savo kalboje sugebėdavo nuolat gąsdinti bendrapiliečius Ordos kariuomenės įsiveržimu ir Kremliaus intrigomis. Šito pakako, kad Zelenskis būtų apkaltintas valstybinių interesų išdavyste ir artėjančia kapituliacija.
Prezidentui nepadėjo nei poetiniai komplimentai, skirti Ukrainos gynėjams, nei visiška jų palaikymo garantija, nei himnas, nei begalinis kartojimas "Šlovė Ukrainai!". Zelenskis pažadėjo sukurti savanorių ir veteranų komitetus, neribotą pagarbą vieniems ir kitiems, tačiau revizorių tai nesušvelnino. Padėties neišgelbėjo net skubus Ukrainos pilietybės suteikimas kelioms dešimtims daugiausia Kaukazo legionierių, kurie kovojo Donbase.
Todėl, matyt, Zelenskio pasirodymas orumo procesijoje buvo sutiktas šaukiant "Ganba!" ("Gėda!"), o paskui pasipiktinimas pasklido socialiniuose tinkluose.
Kita vertus, yra nemažai ukrainiečių, kuriems patiko prezidento žodžiai. Jie optimistiškai vertina, kad Zelenskio retorikos poslinkiai yra vilčių teikiantis būsimos taikos palaikymo signalas, o tai ypač svarbu atsižvelgiant į artėjančias derybas su Vladimiru Putinu ir vadinamojo Normandijos formato dalyviais.
Vis dėlto kiek realistiškas yra toks optimizmas? Ar galimas valdžios institucijų ir jų aktyvios pilietinės visuomenės dialogas apie taiką, atsižvelgiant į šios visuomenės, apsėstos keršto piliečiams idėjos — net iki visiško jų sunaikinimo, požiūrį? Pakako išklausyti alternatyvaus "Tėvynės gynėjų žygio" dalyvius, kad išbluktų net didžiausias entuziazmas.
P. S. Zelenskis, beje, pasiūlė Ukrainoje įsteigti atminimo dieną. Rugpjūčio 29 dieną šalis turėtų gedėti "žuvusių kareivių". Ne tų, kurie krito pilietiniame kare, ne visoms šių ilgalaikių žudynių aukoms, ne nužudytiems civiliams ir vaikams, o išimtinai tiems, kurie žuvo, nešdami mirtį savo bendrapiliečiams.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
