Tarp tokių "disidentų" daug gerai žinomų ir gerbiamų žmonių pavardžių. Pagrindinė pretenzija "Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų" (TS-LKD) partijai — nukrypimas nuo tradicinių konservatizmo vertybių liberalizmo link.
— Rimantai, girdėjau, kad ketini palikti "TS-LKD" gretas?
— Taip, aš ilgai kentėjau. Bet viskam yra ribos. Aš kentėjau, kai mūsų dvasinis lyderis profesorius Landsbergis, pataisęs visokias demokratinės partijos struktūros normas, pirmiausia padovanojo mandatą Europos Parlamente savo anūkui, o paskui ir visą partiją atidavė į politikoje patirties neturinčio berniuko rankas. Aš kentėjau, kai anūkas darė vieną klaidą po kitos ir privedė partiją prie pralaimėjimo Seime, o paskui ir prezidento rinkimuose. Aš kentėjau, kai Gabrielius atvirai pasisakė už gėjus, ir tuo pačiu pažeidė krikščioniškas vertybes. Bet, sakyk, kodėl aš turėčiau visa tai kentėti tik dėl netekusio proto, nors ir gerbiamo, bet pagyvenusio žmogaus, turinčio akivaizdžių psichikos sutrikimų požymių? Ir aš nesu vienintelis, kuris taip galvoja. Apie tai, kad reikia grįžti prie tradicinių vertybių, kalbėjo tokie garsūs partijos nariai kaip Rimantas Dagys, filosofas Vytautas Radžvilas, rašytojas Tomas Viluckas ir dar apie 40 susirūpinusių patriotų, neabejotinai gerbiamesnių visuomenėje nei "anūkas".
— Ir tai sakai tu — vienas iš tų, kuris įstojo į konservatorių partiją nepriklausomybės aušroje ir visus šiuos metus buvai ištikimas idealams?! Juk naujos konservatyvių vertybių partijos sukūrimas reikš vieningiausios šiuolaikinės Lietuvos monolitinės partijos skilimą! O tai prieš artėjančius Seimo rinkimus bus geras koziris mūsų oponentų rankose!
— Geriau skilimas, nei tylus nepritarimas grupelei mūsų "lyderių", kurie ir privedė partiją iki tokios būsenos. Juk visi iš mūsų jau juokiasi! Partija virto TSKP partija. Draugiškas "pritarimas" bet kokiam patriarcho čiauduliui ir kvailystei iš jaunuolio lūpų! Pakaks! Laikas apsivalyti. Štai ir mūsų amžini oponentai socialdemokratai nuėjo sunkų valymosi kelią per skilimą. Senieji nomenklatūrininkai, tokie kaip Kirkilas ir Linkevičius, buvo atiduoti į laužyną, o dabar socialdemokratai ir vėl populiarėja. Tu pažiūrėk, per skilimą ir apsivalymą perėjo jau visos partijos — liberalai, "darbiečiai", "paksistai". Laikas mums prisiminti vertybes, kurios mus sužavėjo per Sąjūdį — teisingumo troškimas, skatinant gėrį, patriotizmą, o ne nacionalizmą, atsidavimas krikščioniškoms, o ne Sodomos vertybėms.
— Na, nežinau. Gal tu ir teisus. Pastaraisiais metais aš pats dažnai apie tai galvojau. Bet kažkodėl vis labiau pasitikėjau Vytauto Landsbergio politiniu instinktu. Galų gale, kad ir ką besakytume, jis tiek daug padarė dėl Lietuvos nepriklausomybės.
— Jis? O kodėl mes taip greitai pamiršome būtent tuos, kurie dar prieš Landsbergį įkūrė Sąjūdį ir surengė pirmąsias akcijas prie paminklo Mickevičiui ir Baltijos kelią? Jei ne šie žmonės, tai ir partijų nebūtų, ir laisvės. Nebūtina visus nuopelnus priskirti vienam asmeniui, nors ir genialiam, bet intrigantui.
