Vienas iš jų gerai žinomas ― puikus puolėjas Modestas Paulauskas, du kartus laimėjęs pasaulio čempionatą su TSRS komanda 1967 ir 1974 metais. Kito vardas Valdemaras Blatkaukas — lietuvis, gimęs Brazilijoje, kur praėjusio amžiaus 30-aisiais persikėlė jo tėvai.
Blatkauskas gimė didžiausiame Brazilijos mieste — San Paule, prieš karą (1938 metų kovo 17 dieną). Krepšinio pagrindų jis išmoko San Karlose, kur vėliau studijavo vietos universitete ir baigė kūno kultūrą. Tuo metu jis daugiausia žaidė "Pirasikaba" klube — vienoje iš pirmaujančių komandų San Paulo valstijoje, kur tuo metu gyvavo beveik visos stipriausios šalies krepšinio komandos.
1959 metais Čilė surengė istorinį trečiąjį pasaulio krepšinio čempionatą. Pirmąjį 1950 metais laimėjo argentiniečiai, antrąjį (1954 metais) ― amerikiečiai Rio de Žaneire.
Penkerius metus auksą skaičiavę brazilai priėmė teisingą sprendimą ir 1959 metais surinko labai kovingą komandą, kurioje tuo metu buvo ir mūsų tuo metu 21-erių herojus.
Brazilai per visą čempionatą pralaimėjo du kartus ir abu kartus — TSRS nacionalinei komandai, kuri, tiesą sakant, turėjo tapti čempione. Tačiau politika buvo kalta: paskambinus iš Maskvos, sovietų komanda nepateko į rungtynes su Taivanu ir buvo diskvalifikuota.
Beje, pirmosiose grupės rungtynėse prieš TSRS, kurias brazilai pralaimėjo 64:73, geriausia savo forma pasirodė Blatkauskas, surinkęs 17 taškų. O TSRS nacionalinės komandos nariai tuo metu buvo latviai Janis Krumins (tose rungtynėse iškovojo 15 taškų) ir Maigonis Valdmanis (12). Paskutiniame ture brazilai pralaimėjo prieš TSRS trimis taškais (63:66), tačiau tai jau neturėjo jokios reikšmės.
Geriausios Blatkausko 1959 metais įvykusios Pasaulio taurės varžybos buvo su Kanada (18 taškų), TSRS (17) ir JAV (16). Vidutiniškai jis pelnė dešimt taškų, o tada Brazilijos komandos lyderiu tapo Vlamiras Markesas (Valdemaras žaidė su juo tame pačiame klube) ir Pasos Amauri, kurie po nacionalinės komandos triumfo Čilėje liko gimtinėje, kaip ir futbolininkai Pelė ir Garinča, kurie prieš metus laimėjo pasaulio futbolo taurės čempionatą.
1963 metais Brazilijos krepšininkai pakartojo savo sėkmę namuose (turnyras vyko Rio de Žaneire). Šeimininkai laimėjo visas šešias rungtynes, įskaitant ir pagrindines, kuriose turėjo išsispręsti aukso likimas — prieš TSRS rinktinę.
Rungtynės vyko perpildytoje "Marakanazino" arenoje. Sirgaliai "varė" brazilus į priekį, tačiau TSRS komanda rimtai priešinosi ir pirmasis kėlinys baigėsi tik vieno taško skirtumu čempionato šeimininkų naudai — 41:40.
Atmosfera buvo įelektrinta iki ribos, ypač po to, kai brazilų treneris Suaresas Kanela, nepatenkintas Urugvajaus teisėjo veiksmais, jam trenkė į veidą. Į lauką buvo mėtomos petardos, viena iš jų pataikė TSRS rinktinės pagrindiniam treneriui Aleksandrui Gomelskiui į veidą.
TSRS komandos treneriui prireikė gydytojų pagalbos, o Kanela, sėdėdamas tribūnoje, per žiūrovus toliau vadovavo savo komandai.
Galų gale brazilai nugalėjo TSRS komandą (90:79), o nugalėtojų lyderiu aukso rungtyje tapo jų naujokas ― Baltarusijos pilietis Viktoras Miršavka, pelnęs 27 taškus. Taigi Valdemaras Blatkauskas kartu su komandos draugais Karmo de Souza, Vlamiru Markesu, Paso Amauri ir Eduardu Šal Žatiru tapo pirmuoju krepšinio istorijoje dukart pasaulio čempionu. O TSRS komanda paskutinėse rungtynėse pralaimėjo jugoslavams ir buvo apdovanota bronza.
Nuo 1959 iki 1963 metų Blatkauskas kartu su Brazilijos rinktine taip pat tapo 1960 metų Romos olimpinių žaidynių bronzos medalininku. Valdemaras būtų prisijungęs prie komandos 1964 metų žaidynėse Tokijuje, tačiau tų metų pavasarį jį ištiko nelaimė. Važiuodamas automobiliu į paskutinį Brazilijos čempionato etapą, jis patyrė baisią avariją Kampino mieste, atsidūręs tarp didžiulės priekabos ir greiderio. Po 11 dienų jam būtų suėję tik 26 metai...
Per savo trumpą, bet labai intensyvią karjerą Valdemaras Blatkauskas žaidė 43 rungtynėse vien Brazilijos rinktinės labui ir jose pelnė 369 taškus.
Puikaus lietuviškų šaknų turinčio Brazilijos krepšininko atminimui Pirasikaboje, kur jis žaidė, jo vardu buvo pavadinta gimnazija, o San Paulo ir Kampino miestuose (kur jis mirė) kai kurios gatvės taip pat pavadintos jo vardu. Blatkausko pavardė yra kandidatų, galinčių patekti į FIBA šlovės muziejų, sąraše.
