Buvusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pripratino visus prie to, kad ji protingiausia pasaulyje ir jai nereikalingi patarėjai — tik Jos Ekscelencijos įsakymų vykdytojai. Todėl žinia, kad naujasis valstybės vadovas nusprendė pasitarti su užsienio politikos ekspertais, maloniai nustebino.
Tuo pat metu krito į akis tai, kad viena iš svarbiausių pokalbio temų tapo Baltarusija. Kodėl ji, o ne, pavyzdžiui, Ukraina? Kodėl dabar? Trumpai tariant, minėtas susitikimas verčia pakapstyti giliau, tuo labiau, kad jis nebuvo nurodytas oficialioje prezidento darbotvarkėje.
Kompetencijos trūkumas ar tiesos paieška?
"Pikti liežuviai" galėtų pasakyti, kad pusiau slaptas prezidento bendravimas su tarptautinių santykių specialistais reiškia, kad jam pačiam sunku suprasti šią problematiką ir jo komanda per silpna, kad tinkamai paaiškintų jam, kas vyksta ir ką reikia daryti.
Tačiau manytina, kad tai būtų neteisingas situacijos vertinimas. Joks žmogus negali žinoti visko, ir pasitarti su tam tikros srities ekspertais yra normalu. Klausimas — kam tartis su "pašaliniais", juk yra patarėjai, Užsienio reikalų ministerija, Valstybės saugumo departamentas ir taip toliau?
Vienoje savo publikacijoje šio straipsnio autorius rašė, kad po įvykusių užsienio vizitų Nausėda kaip normalus žmogus turėjo pajusti, kad nusistovėjusi Lietuvos užsienio politika turi nemažai trūkumų ir neturi daug šalininkų — net artimiausių partnerių tarpe. Tačiau visi valstybinės sistemos atstovai jam, greičiausiai, sako: "Tu nesijaudink, viskas gerai".
Bet Nausėda, kaip normalus žmogus, matyt, vis tiek abejoja, ir todėl nusprendė pasikalbėti su žmonėmis "iš šalies", galvodamas taip — jeigu ir jie kaip nepriklausomi specialistai man pasakys, kad viskas gerai, reiškia, be reikalo abejojau, o jeigu jų nuomonė bus kitokia, vadinasi, teisingai jaučiu, kad kažkas negerai ir kažką reikia keisti ar bent jau koreguoti.
Trumpai tariant, tai, kad naujasis Lietuvos prezidentas, turbūt, leido sau kritiškai pažvelgti į šalies užsienio politiką, yra pozityvus momentas. Tai, kad jis nusprendė pasikalbėti apie savo abejones su pilietinės visuomenės atstovais, irgi didelis pliusas. Tačiau klausimas, ar tie atstovai pateikė jam objektyvų tikrovės vertinimą?
Problema ta, kad lietuviškas ekspertinis diskursas jau seniai susitapatino su valstybės pozicija. Kitaip tariant, didesnė dalis vadinamųjų "nepriklausomų" tarptautinių santykių žinovų sako tai, ką sakė Grybauskaitė ir toliau sako konservatoriai. Vieni tai daro todėl, kad iš tiesų taip mano (turi teisę), kiti — nenorėdami problemų, nes jei, neduok Dieve, pakritikuosi Ameriką/NATO/ES/Ukrainą/Lietuvos užsienio politiką ar pagirsi Rusiją, iš karto būsi išvadintas "naudingu idiotu" ar "Kremliaus agentu" ir gali turėti problemų darbe.
Šiame kontekste belieka tikėtis, kad bent už uždarų durų kas nors iš pakviestų politologų išdrįso pasakyti prezidentui, kad Lietuvos užsienio politika iš tikrųjų neideali. Tačiau, greičiausiai, niekas nenorėjo tapti "balta varna", kad kolegos po to už akių tyliai nesakytų: "Kažkoks jis ne toks". Todėl arba Nausėdai reikia ieškoti tikrai nepriklausomų ekspertų, arba po kurio laiko sistema privers jį patikėti tuo, kad viskas "konservatorijoje" gerai.
Baltarusijos fronte kas nors naujo?
Keli įdomūs sutapimai. Žiniasklaidoje pasirodo informacija, kad rugpjūčio pabaigoje Baltarusijos prezidentui bus pristatytas integracijos su Rusija planas. Tuo pat metu su Aleksandru Lukašenka susitinka JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Džonas Boltonas. O Lietuvos prezidentas su ekspertais kalba apie Astravo atominę elektrinę, Baltarusijos identiteto klausimus ir Minsko santykius su Maskva.
Ar tai reiškia, kad artėja reikšmingas Rusijos suartėjimas su Baltarusija, ir Vakarai (taip pat Lietuva), siekdami jį sustabdyti, ketina keisti — minkštinti — savo poziciją Minsko atžvilgiu?
"Aš esu įsitikinęs, kad mes neturime pirkti elektros iš nesaugiai pastatytos elektrinės, nes tai yra grėsmė mūsų žmonėms, tai yra grėsmė mūsų saugumui. Bet jeigu įmanoma pagerinti santykius esant štai šitai dedamajai, šitam veiksniui, aš esu pasirengęs tai daryti", — pasakė Nausėda, pridūręs, kad dar nepriėmė sprendimo, ar dialogas su Minsku gali vykti aukščiausiuoju lygiu.
Todėl Prezidentūroje dar svarstoma, ką iš Baltarusijos valdžios kviesti į lapkritį numatomą 1863-1864 metų sukilimo dalyvių perlaidojimo ceremoniją Vilniuje.
Akivaizdu, kad pagerinti santykius su Baltarusija Lietuvai būtų naudinga. Tačiau pragmatiška logika jai jau seniai svetima. Todėl, nors Nausėda dialoge su Minsku pasiliko tam tikrą laisvę veikti, vargu ar kas nors reikšmingai pasikeis. Nebent iš Vašingtono ateis signalas draugauti su Lukašenka, kad jis išduotų Rusiją. Tačiau toks signalas, greičiausiai, neateis, nes Vakarai supranta, jog Baltarusija — ne Ukraina, ir Boltonas, turbūt, norėjo tik sužinoti, kiek glaudi bus Minsko integracija su Maskva.
Po susitikimo su Lukašenka jis pasakė labai aiškiai — jokių rezultatų nėra. Atitinkamai, patarėjai ir "nepriklausomi" politologai, turbūt, patars Nausėdai susilaikyti nuo aukščiausiojo lygio kontaktų su Baltarusija, ir tuo visi manevrai šia kryptimi, matyt, pasibaigs.
Apskritai, galima pasidžiaugti tuo, kad naujasis Lietuvos prezidentas, atrodo, pajuto, jog kažkas su šalies užsienio politika yra negerai, ir ieško alternatyvios nuomonės. Bėda ta, kad tos nuomonės Lietuvos politiniame, biurokratiniame, žurnalistiniame ir akademiniame diskurse nelabai yra, o ta, kuri yra, sėdi tyliai ir neieško problemų. Todėl labai tikėtina, kad po kurio laiko Nausėdos tiesos paieškos pasibaigs, ir jis taps antrąja (tik kiek ramesne) Grybauskaite.
Nors taip norisi tikėti, kad lengvai jis nepasiduos...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
