Viskas prasidėjo rugpjūčio 23 dieną, kai Lietuvai minint 30-ąsias vadinamojo Baltijos kelio metines, Vilniuje konservatoriai surengė mitingą besitęsiantiems protestams prieš Kinijos valdžią Honkonge palaikyti. Jam oponuoti susirinkus grupei Lietuvoje gyvenančių kinų, tame tarpe keliems Kinijos ambasados darbuotojams, kilo konfliktas su antikiniškosios akcijos dalyviais.
O kadangi kinams, kaip ir kitų tautybių gyventojams, Lietuvos valdžiai netinkančios nuomonės turėti, ar juo labiau reikšti pas mus nerekomenduojama, Lino Linkevičiaus vadovaujamos URM buvo nuspręsta "ant kilimėlio" išsikviesti Kinijos ambasadorių Lietuvoje Shen Zhifei. Jam buvo įteikta nota, smerkianti Kinijos diplomatinių darbuotojų aktyvų dalyvavimą kontrakcijoje ir reikalaujanti daugiau taip nesielgti.
Nustatytas tonas leidžia suprasti, kad Lietuva yra kone didžiausias demokratijos ir laisvės korifėjus. Tuo tarpu pikti, neišauklėti kinai ne tik spaudžia niekuo neprasikaltusius Honkongo protestuotojus, bet netgi drįsta savo pasipiktinimą reikšti viešai, Lietuvos gatvėse oponuodami antikiniškam konservatorių mitingui. Bet kaip yra iš tikrųjų? Ir kodėl?
Honkonge — rytietiškas "mini-Maidanas"
Kad į tai atsakytume, pradėkime nuo esminių faktų. Nuo 1842 m. ir beveik iki XX amžiaus pabaigos Britanijos kolonija buvusiame Honkonge dabar vyksta protestai — kaip tam tikras rytietiškas "mini-Maidanas". Ekonomiškai (ypač finansiniu ir tarptautinės prekybos požiūriu) bei strategiškai neįkainojamame taške, pasinaudodami vietos socialiniais prieštaravimais, Vakarai čia siekia išplėsti savo įtaką bei atitinkamai susilpninti Kinijos pozicijas.
Konflikto esmė paprasta. XXI amžiaus perspektyvoje kylanti Kinijos ekonomika grasina neišvengiamu Vakarų, ypač Jungtinių Valstijų, kaip viešpataujančios pasaulio galiūnės, pozicijos praradimu. Tačiau tokio galios monopolio prarasti nesinori. Todėl imamasi įvairių veiksmų — tiek racionalių, tiek desperatiškų. Pavyzdžiui, kol kas visiškai JAV nenaudai besiklostančių Donaldo Trampo "prekybos karų".
Kitas, galbūt kiek labiau pamatuotas veiksmas, tai Honkonge vykstantys procesai. Tiksliau, aktyvus jų rėmimas, kreipiant vietinį nepasitenkinimą Vakarams parankia linkme — juk atplėšus Honkongą nuo Kinijos, Taivaną papildytų dar vienas regioninis amerikiečių forpostas. O kadangi Honkongo verslininkų ir apskritai gyventojų tarpe netrūksta vakarietiškos orientacijos šalininkų, socialinė bazė tokiems politiniams žaidimams ten tikrai yra.
Lietuvos pozicija
Tokiame kontekste ne taip jau sunku suprasti ir Lietuvos laikyseną. Ji, tiesą sakant, perdėm tipiška, niekuo nesiskirianti nuo aukščiau minėtojo mitingo dalyvių. Žodžiu, provakarietiškų jėgų Honkonge rėmimas, smerkiant Kiniją dėl tikro ar tariamo jos nedemokratiškumo. Kad ir keista, čia Lietuvos pozicija — tai JAV pozicijos atspindys. Tik nepalyginamai menkesniu, todėl gana apgailėtinu, juoką pro ašaras keliančiu masteliu.
Konkrečiai — kadangi Lietuva savarankiškos užsienio politikos neturi, bet kaip papūga atkartoja Vašingtono pareiškimus, Linkevičius su URM kinus mokina tariamos "demokratijos" tiesų, tikėdamiesi, kad tai nepakenksią kitais atvejais (jo paties žodžiais tariant) pragmatiškais ir pagarba abipusiam interesui paremtais santykiais. Tik vargu, ar Kinijai tai per daug rūpi, tuo tarpu Lietuvai praradimai tikrai nemenki.
Pavyzdžiui, prieš kurį laiką Gitanas Nausėda Kinijos kapitalo investicijas Lietuvoje įvardijo kaip tariamą grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir visa tai sakoma tuo metu, kai yra galimybė konstruktyviai prisidėti prie vadinamojo "Naujojo šilko kelio" vedimo iki pat Baltijos jūros. Kinija vienaip ar kitaip, bet partnerių ras. Tuo tarpu Lietuva, aklai sekdama dėdės Semo komandomis, anksčiau ar vėliau atsidurs ant ledo...
Ilgalaikė perspektyva
Būtent taip, nes ilgainiui ne tik abejotina Vakarų žaidimų Honkonge sėkmė. Dar daugiau — tolimesnis Kinijos ekonomikos kilimas yra ne tiktai tikėtinas, bet tiesiog neišvengiamas. Kad ir kuo tai virs ateityje, viena yra aišku, kad Jungtinės Valstijos savo nuo TSRS žlugimo iki pat XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio anksčiau neginčytiną hegemoniją būtinai praras.
O tai dabartinei Lietuvai, ar bent jos pasirinktai užsienio politikos krypčiai, visiškai nieko gero nežada. Net nebūtina analizuoti kokių nors principų (nors kam tie principai dabar antikomunizmo ir rusofobijos "tiesas" kartojantiems praeities komjaunuoliams, tokiems kaip Linkevičius?..), vien pragmatiniu požiūriu toks kelias ilgainiui pražūtingas, nes anksčiau ar vėliau, bet dėdės Semo galybės, kokia ji yra dabar, nebebus.
Todėl bent kiek sveiko proto nepraradusiems lietuviams reikėtų labai rimtai pamąstyti apie tai, kam naudingos tokios Lietuvos URM provokacijos prieš Kiniją, kaip kad ką tik įvykusi. Garbės ji šiam kraštui tikrai nedaro. Naudos per daug irgi neatneša. O ilgainiui atneš tiktai žalą. Nes su Kinija, vienaip ar kitaip, bet skaitytis teks. Ir to šiuo metu nepakeis niekas — nei Amerika, nei juo labiau jos liokajus iš Lietuvos Linkevičius.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
