Duomenys paimti iš "Euromonitor International" paskelbto tyrimo rezultatų. Jame pateikiamas Rytų Europos (tarp jų ir Rusijos) miestų pagal juose gyvenančių turtingųjų skaičių 30-ukas; "turtingųjų" statuso kriterijumi čia imamos 150 tūkst. JAV dolerių (135 tūkst. eurų) siekiančios šeimos, arba namų ūkio metinės pajamos.
Daugiausia tokių namų ūkių skaičiuojama Maskvoje (142,7 tūkst.), Sankt Peterburge (24,1 tūkst.) ir Prahoje (16,5 tūkst.). Tuo tarpu Vilniuje minėtuoju penkmečiu, t. y. nuo 2013-ųjų iki 2018-ųjų metų, tokių šeimų padaugėjo nuo 3,1 iki 4,5 tūkst., o iki 2023 m. prognozuojamas dar didesnis, netgi 56% tokių namų ūkių skaičiaus išaugimas. Su tokiu rezultatu Lietuvos sostinė šiame 30-uke užima 19-ąją vietą.
Auganti perkamoji galia
Anot ekonomisto Kasparo Adomaičio, duotieji skaičiai tiesiogiai susiję su 2013-2018 m. vykusiu Lietuvos BVP augimu (pastaruoju metu skaičiuotas augimas siekė 3,5%). Pavyzdžiui, tuo pat metu bendros Lietuvoje esančių namų ūkių pajamos apskritai išaugo 17%. O kad dalies gyventojų perkamoji galia tikrai padidėjo, byloja tiek ekonominiai rodikliai, tiek kasdieniai vaizdai iš visuomenės gyvenimo.
Štai prabangiais drabužiais prekiaujanti įmonė "Du broliai" pastaruosius keletą metų mato žymų savo klientų srauto išaugimą. Dar daugiau — nors anksčiau didelę pastarųjų dalį sudarydavę užsieniečiai, dabar iniciatyvą perima lietuviai, šiuo metu sudarantys apie 70-80% įmonės klientų. Prabangos prekės jiems, anot "Dvejų brolių" vadybininko Andriaus Jankausko, "tas pats, kas jums ar mums namie turėti karštą vandenį".
Dalies visuomenės auganti perkamoji galia, kaip pažymi VšĮ "Real Data" direktorius Arnoldas Antanavičius, atsispindi ir NT objektų pirkimuose. "Jeigu prieš 6 metus populiariausias pirkinys buvo nuo 40 iki 60 tūkst. eurų Vilniuje, tai dabar matome tendenciją nuo 60 iki 80 tūkst. ir daugiau", — augantį kai kurių vilniečių apetitą NT rinkoje liudijo jis.
Kas lobsta, kas skursta...
Tuo tarpu lobsta tikrai ne visi. Nors skaičiuojama, kad absoliučiame skurde dabar gyvena tik 11% Lietuvos, žemiau santykinės, arba skurdo rizikos ribos atsiduria beveik ¼ krašto gyventojų, kurių padėtis šioje visuomenėje yra ir tegali būti ribinė. Todėl aukščiau minėtieji skaičiai, atspindėdami tiek "viršūnių" ir joms artimų sluoksnių turtėjimą, tiek Lietuvos BVP augimą apskritai, toli gražu dar nereiškia visuotinio gyvenimo pagerėjimo.
Iš kur ir kokiu būdu (BVP rodiklis nėra adekvatus realiam visuomenės materialiniam produktui) Lietuvoje augo vartojimas, yra kitas klausimas. Bet faktas, kad jis augo. Kaip ir tai, kad augo atitinkamas, kitus savo perkamąja galia pralenkiantis visuomenės sluoksnis. Ne vien konkrečius kapitalus nuosavybėje laikantys verslininkai, bet taip pat — sočiai apmokamas aptarnaujantysis personalas.
Ypač po 2008 m. "naktinės reformos" ir 2009-ųjų sausio 16-osios įvykių suintensyvėjusių emigracijos bangų, didžiulė Lietuvos visuomenės sluoksnių dalis pasitraukė į Vakarus. Tuo tarpu ES pinigų ir finansinio kapitalo teikiamos galimybės per pastaruosius keletą metų leido krašte išaugti bei kaip niekad anksčiau sustiprėti "viršūnes" šiltose vietelėse aptarnaujančiam miesčionių sluoksniui, priklausančiam angliškai vadinamam "upper middle class".
Tarp jo atstovų vyrauja vadinamąsias "vakarietiškas vertybes" atspindintis elgesys, gyvenimo būdas ir apskritai kultūra. Politiškai tai, kaip įprasta, būna konservatorių ir liberalų šalininkai. Ne vien elektoratas, bet rėmėjai, ar netgi aktyvūs dalyviai, tiek materialiai, tiek kitaip suinteresuoti dabartinės Lietuvos ekonominio bei politinio vystymosi trajektorijos tolimesne tąsa.
Pajamų mokesčiai ir "gerovės valstybė"
Būtent šio sluoksnio auginimą turėtų skatinti valstybė. Taip mano Laisvosios rinkos institutui dirbanti Ieva Voleškaitė, kurią piktina kai kurių Seimo narių iniciatyvos po dvejų metų padidinti mokesčius asmenims, kurių pajamos viršija 5 vidutinius atlyginimus (dabartiniais duomenimis tai būtų 1289,0 × 5 = 6445 eurų BRUTO, t. y. "ant popieriaus", arba 817,8 × 5 = 4089 NETO, t. y. "į rankas").
Nors panašių įstatymų esama Skandinavijoje, Lietuvoje vargu, ar artimiausiu metu įvyks kažkas panašaus. Lobis čia nepakankamai didelis, o vadinamasis šių dienų Lietuvos elitas kartu su savo "klapčiukais" vargu ar teiksis žymesnę jo dalį atseikėti krašte pasilikusiems "runkeliams". Bent jau gražiuoju to nebus tikrai.
Todėl I. Voleškaitės nuogąstavimai vargu, ar labai pagrįsti. Kaip, beje, ir vasarą prezidentauti pradėjusio Gitano Nausėdos rinkiminis pažadas apie tariamą "gerovės valstybę" (pavyzdžiui, kokių esama jau minėtoje Skandinavijoje), kurios įgyvendinimas be reikiamos materialinės bazės, o kartu — be atitinkamos progresinių pajamų mokesčių politikos — vargiai įsivaizduojamas.
Iš tiesų Voleškaitės laikysena nemažai ką pasako apie aptariamojo sluoksnio psichologiją. Štai jie tikrai gyvena šiltai, patogiai ir jaukiai, kol daugelis tiesiog skursta. Jiems pasisekė, jie iškilo į Lietuvos visuomenės viršų. Bet jiems to maža. O bet kokias mintis apie bent dalinį jų miesčioniškų "sparnų" pakarpymą — ar progresiniais mokesčiais, ar kuo nors panašiu — jie pasitinka kaip kone nusikalstamą išpuolį.
Istorinė perspektyva
Šiaip ar taip, reikia nepamiršti bendro konteksto. Taip, BVP ir pasiturinčiu vadinamas sluoksnis auga. Bet skurdas nesitraukia. O kartu neišvengiamai artėja demografinė duobė, kurią Lietuvai prognozuoja JTO. Todėl žvelgiant į situaciją, kaip į visuminį socialinį procesą, perspektyvos daug kur abejotinos. Taip pat pačiam elitui ir jo sočiai maitinamiems miesčionims.
Tereikia prisiminti, pavyzdžiui, tai, kad iki 1789 m. įvykusios Didžiosios buržuazinės revoliucijos, Prancūzijos aukštuomenė taip pat turtingai, prabangiai gyveno. Jai nieko netrūko, nebent saiko ir adekvataus padėties įvertinimo. Kuo visa tai baigėsi, žinome iš istorijos. O kuo baigsis šių dienų Lietuvos ponams, parodys ateitis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
