VILNIUS, rugsėjo 12 — Sputnik. Pirmasis dirbtinis Žemės palydovas, kurį Sovietų Sąjunga paleido 1957 metų spalio 4 dieną, galėjo sverti ne iki 80 kilogramų, bet keletą tonų, kaip rodo inžinieriaus Michailo Tichonravovo, kuris tada dirbo TSRS gynybos ministerijos specializuotame tyrimų institute-4, užrašai, kurie skelbiami specialiame "Roskosmos" tinklalapio skyriuje, praneša RIA Novosti.
Prieš 60 metų, 1959 metų rugsėjo 12 dieną, iš Baikonuro kosmodromo paleistas sovietinis aparatas "Luna-2", kuris tada tapo pirmuoju objektu istorijoje, pasiekusiu Mėnulį.
Sukakties proga "Roskosmos" paskelbė išslaptintus dokumentus, susijusius su kelionės į Mėnulį tarp SSRS ir JAV lenktynių pradžia. Tarp jų yra tekstas "Apie dirbtinį žemės palydovą", parašytas Tichonravovo 1954 metais.
"Paprasčiausias palydovas apibendrinamas kaip aparatas, kuriame nėra žmonių, judantis elipsine orbita ir skirtas moksliniams tikslams. Tokio palydovo svoris gali būti apie 2000-3000 kilogramų, kartu su moksline įranga", — rašoma Tichonravovo užrašuose.
Pažymima, kad konstrukcija su orientacijos prietaisais turėjo sverti apie 1,3 tonos, energijos šaltiniai — 280 kilogramų (ir jie buvo skirti tik šešioms darbo valandoms) arba 100 kilogramų, jei juos būtų galima įkrauti naudojant saulės energiją. Ryšių priemonės turėjo sverti 650 kilogramų, o tarp jų buvo numatyta kasetė su prietaisais, leidžiančiais nusileisti Žemėje. Mokslinė įranga turėjo sverti nuo 510 iki 1250 kilogramų. Tarybinių inžinierių planuose buvo net kino kameros ir įranga gyvūnams laikyti.
Užrašuose taip pat pateiktos inžinieriaus mintys apie palydovo orientacijos aplinkoje būdus ir jo radijo ryšį su Žeme. Buvo manoma, kad norint susisiekti su palydovu, reikės nuo trijų iki keturių stočių TSRS teritorijoje. Be to, į aparatą reikėjo įtraukti "atminties įrenginį", kuris perduodavo informaciją, gautą būnant "radijo šešėlyje" (erdvėje, kurios radijo bangos nepasiekia).
Inžinierių skaičiavimais, toks palydovas galėtų suktis 300–400 kilometrų aukštyje ir išsilaikytų šioje orbitoje ne mažiau kaip 10 metų.
Tame pačiame dokumente pateikiamos mintys apie galimybę sukurti pilotuojamus erdvėlaivius, orbitines stotis, taip pat apie orbitinius kosmodromus, kuriuose būtų galima saugoti raketas Žemės orbitoje, o po to — skristi į Mėnulį ar kitas planetas.
"Kildamas iš palydovinės stoties, prietaisas P (raketa), skirtas nusileisti Mėnulyje ir grįžti į Žemę, sveria maždaug 100 tonų (jo savitasis sunkis yra 310 ir toks pat naudingojo krovinio svoris). Tarpplanetiniai skrydžiai tampa realiais, o galimybė juos įgyvendinti sparčiai artėja", — rašoma užrašuose.
Pirmąjį pasaulyje dirbtinį objektą į Žemės orbitą TSRS paleido 1957 metų spalio 4 dieną. Su raketa R-7 erdvėlaivis PS-1 (paprasčiausias "Sputnik-1") buvo paleistas iš penktojo TSRS gynybos ministerijos mokslinių tyrimų poligono, kuriam vėliau buvo suteiktas atviras vardas — Baikonuro kosmodromas.
Aparatas priminė rutulį. Jo skersmuo buvo 58 centimetrai, svoris — 83,6 kilogramo, be to, jis buvo aprūpintas keturiomis 2,4 ir 2,9 metrų ilgio antenomis, skirtomis signalams perduoti iš akumuliatorių turinčių siųstuvų. Palydovas PS-1 skrido 92 dienas, iki 1958 metų sausio 4 dienos, apskriejęs aplink Žemę 1440 kartų (apie 60 milijonų kilometrų), o jo radijo siųstuvai veikė dvi savaites po paleidimo.
