Kol konferencijoje dalyvavęs Lietuvos socialios rinkos plėtros instituto direktorius Valentinas Stundys kalbėjo apie tai, kad jaunimui (iki 29 metų amžiaus) būdingas optimizmas dėl ateities, Kuodis nuogąstavo, kad daugeliui toji ateitis tikriausiai nieko gero nežada, nes didžiulius sunkumus ruošia jau dabar vykstančios technologinės permainos.
Kaltina neoliberalizmą
Kaip jis pažymi, XX amžiuje mes pripratome prie pažangaus kilimo aukštyn. Tačiau istorija — permaininga. Be kilimų, joje būna ir smukimų — gali būti, kad toks jau vyksta dabar. Tokią nuomonę Kuodis grindžia faktu, kad net kai kuriose turtingiausiose pasaulio šalyse gyvenimo lygis negerėja. Pavyzdžiui, vidutinės JAV šeimos pajamos siekia vos 1973 metų lygį, tuo tarpu kainos ir toliau auga.
Problemos priežastis — atotrūkis tarp augančio darbo našumo ir nuo jo atsiliekančių pajamų, kurias gauna darbuotojai. Spragą mėginta užkamšyti skolomis, ypač hipoteka, kurios pagrindu XXI amžiaus pradžioje JAV susidarė nekilnojamojo turto burbulas. Būtent jo sprogimas privedė prie 2008-ųjų pasaulinės krizės, kurios padariniai nepašalinti iki šiol.
Prie tokios padėties, anot Kuodžio, privedusi maksimalaus kapitalo pelno siekianti neoliberali ekonominė politika. Bet lyg to būtų maža, prieš akis laukia dar didesni sunkumai, kuriuos nulems taip vadinama 4-oji pramonės revoliucija. Konkrečiai — daugybės darbo procesų robotizavimas ir dirbtinio intelekto įsigalėjimas.
Tiek 2-oji, tiek 3-ioji pramonės revoliucijos pakėlė bendrą gyvenimo lygį. Tačiau Kuodis įsitikinęs, kad 4-oji neturėtų būti taip vienareikšmiškai vertinama. Joje esą slypi pavojus, kad dirbtinio intelekto valdomi procesai išstumsią gyvą žmogaus darbo jėgą. Taip vadinamoji robotizacija anksčiau ar vėliau turėtų vesti prie tokių profesijų kaip kasininkų, vairuotojų ir pan. išnykimo, todėl turėtų masiškai išaugti nedarbas.
Masinis (ne)užimtumas ir darbo reikšmė
Todėl vienu didžiausių XXI amžiaus socialinių-ekonominių iššūkių bus klausimas dėl žmonių (ne)užimtumo, kuriame Kuodis įžvelgia dvi problemas.
Pirma — grynai ekonominę. Mat nieko dykai nebūna. Už prekes reikia mokėti. O į pigesnę gamybą (šiuo atveju — robotizaciją) investuojantys verslininkai, anot Kuodžio, "neapgalvoja, iš ko visa tai bus nupirkta, ką pagamina tos mašinos." Kitaip tariant, iš ko ir kaip tada didžioji gyventojų dalis galės įpirkti tiekiamas prekes bei paslaugas. Vargu, ar net pašalpų (pavyzdžiui, bazinių pajamų) sistema tai padengtų.
Antra — tiesiog žmogišką. Ir net jei įsivaizduotume, kad visiems visko užtenka, daug kas tiesiog nebeturėtų ką veikti. O tokiose situacijose įprastai gimsta asmens degradacija. Kuodis pateikia tokį pavyzdį: tereikia pažiūrėti, kaip gyvena dalis šių dienų Lietuvos regionų gyventojų. Pastovaus darbo neturi, bet gauna valstybines pašalpas. Iš jų šiaip ne taip praminta, perkasi "bambalius", geria, tiesiog — egzistuoja...
O neoliberalizmas nei vieno, nei antro problemos aspekto išspręsti negali. Todėl minėtoje konferencijoje Kuodis kelia vadinamųjų neortodoksų ekonomistų teiginį, kad jei technologinės pažangos (šiuo atveju — robotizacijos, arba 4-osios pramonės revoliucijos) pasekmės nepageidautinos, ar netgi visuomeniškai žalingos, vadinasi, joms galima užkirsti kelią, tiesiog atsisakant jas įdiegti.
Kuodis — XXI amžiaus luditas
Bet tokie teiginiai leidžia manyti, kad Kuodis pamiršta istoriją. Konkrečiai — luditus, XIX amžiaus pradžioje Anglijoje veikusį darbininkų judėjimą, kurio šalininkai laužydavę tada naujoviškomis buvusias mezgimo (ir kt.) mašinas, kaip tariamą tarp jų plitusio skurdo ir nedarbo priežastį. "Pamiršta", nes, kad ir keista, iš tokios strategijos ilgainiui nieko neišėjo.
Kaip kažkada rašė Maironis, "Nebeužtvenksi upės bėgimo, norint sau eitų ji pamažu". Taip yra ir čia. Patinka kam jos ar ne — naujos technologijos neišvengiamai ir negailestingai skinasi kelią pirmyn. To nesustabdė XIX amžiaus luditai, to nesustabdys ir tokie jų epigonai XXI amžiuje kaip R. Kuodis.
Be to, kaip parodė 1-oji jau minėtame XIX amžiuje vykusi pramonės revoliucija, nors ne iš karto, bet su laiku kasdienė praktika vietoje senąsias formas atitikusių profesijų pareikalauja naujų. Gyva žmogaus darbo jėga niekur nedingsta. Tiesiog besivystant technikai ji įgauna naujas, neretu atveju sudėtingesnes formas. Kaip ir ankstesniosios, taip ir 4-oji pramonės revoliucija vienas profesijas praktiškai sunaikins, bet vietoje jų netruks atsirasti kitos. Pavyzdžiui, robotų ir apskritai dirbtinio intelekto sistemų kūrimas, reguliavimas ir t. t.
Kodėl Kuodis bijo robotizacijos?
Tikroji bėda ta, kad technikai vis labiau išstumiant gyvo žmogaus darbą, o šiam vis labiau specializuojantis, pati darbo jėga pinga. O kadangi prekinių-piniginių santykių apsprendžiamoje ekonomikoje niekas nieko dykai neduoda, kyla klausimas — kas ir kaipgi supirks (ir suvartos...) technikos "išpumpuojamas" prekes? Tuo atveju laukia tik klasikinė perprodukcijos krizė.
Dar daugiau. Paprasto darbo reikalaujančių profesijų išnykimas ir atitinkamas darbo jėgos pigimas pastatys žymią dalį šiandien esančių kvalifikuotų specialistų į tikrai nepavydėtiną ekonominę padėtį. Panašią, kaip XIX amžiaus Europos proletarų, ar pramonėje dirbančių šių dienų Trečiojo pasaulio kraštų (pavyzdžiui, Indijos, Bangladešo ir t. t.) gyventojų. Žodžiu, laukia protinio darbo proletarizacija.
Tačiau Kuodis, nors ir (kaip jau citavome) tokių krizių grėsmę mato, bet gilesnės reikalo esmės nesupranta. Čia vyksta neišvengiamas socialinis-ekonominis procesas, varomas nuo pačios kapitalistinės santvarkos neatsiejamų dėsnių. Konkrečiai — pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnis, kurį kažkada "Kapitale" aprašė Karlas Marksas.
Reikalas tas, kad su technologine pažanga žmogaus darbo jėgą išstumiant mašinoms, krinta pagaminamų produktų teikiamas pelningumas. Tai, savo ruožtu, lemia aplinkybė, kad vertės, kaip socialinio santykio, šaltinis yra ir gali būti tik gyvo žmogaus darbas, kuris, nors ir lieka, bet sudaro vis mažesnę kapitalo dalį.
Todėl perprodukcijos krizės, kaip pati technologinė pažanga — neišvengiamos. Ateityje viso kapitalistinio pasaulio — taip pat Lietuvos — laukia socialinių problemų paaštrėjimas. Prie to prives robotizacija, arba 4-oji pramonės revoliucija, kuri pati savaime turi potencialą žmonijai tapti pilno materialinių poreikių patenkinimo bei ilgesnio laisvalaikio (t. y. trumpesnės darbo dienos) prielaida.
Tik bėda — ne robotizacija, bet privatus kapitalistinis gamybos priemonių (o su jomis — ir produkto) pasisavinimas, kuris tai, kas galėtų tapti palaima, dėl pelno siekimo grasina pavirsti socialiniu prakeiksmu. Alternatyva, tuo tarpu, įmanoma tik privačią nuosavybę keičiant visuomenine gamybos priemonių nuosavybe, kapitalizmą — socializmu.
Būtent to Kuodis nesupranta. Nes jis, kaip didžioji dauguma oficialiųjų mūsų inteligentų, nesupranta Markso. Ir suprasti nenori. Todėl jis ir bijo robotizacijos, todėl jis ir siūlo nuo jos bėgti. Bet pabėgti neišeis. Vienaip ar kitaip, bet aptartieji klausimai iškils. Juos iškels pats gyvenimas. O tada ir pažiūrėsime — geriau gyvens vaikai už tėvus, ar ne...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
