Praėjusios savaitės pabaiga atnešė mums, be abejo, labai įdomių naujienų iš šiuolaikinės ekonominės geografijos pasaulio: Lietuva, kuri visuomet stengėsi sumažinti priklausomybę nuo Rusijos energijos tiekimo, pirmą kartą nusipirks didelio tūrio Rusijos suskystintų gamtinių dujų partiją, rašo RIA Novosti straipsnyje apžvalgininkas Dmitrijus Lekuchas.
Ne, apskritai šioje naujienoje nėra nieko iš tikrųjų sensacingo: Lietuvos Respublika ir anksčiau per biržos brokerius, tik nežinome, su malonumu ar be jo, nusipirkdavo Rusijos SGD nedideliais tanklaiviais iš vidutinio dydžio projekto "Novatek" Vysocke. Čia įdomesnė kita, grynai simbolinė šios sudėtingos kombinacijos dalis: į terminalą Klaipėdoje, pastatytą 2014 metais su tiesioginiai ir gana oficialiai deklaruojamu tikslu užtikrinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos agresorių, pagaliau atvyks didelio tūrio SGD partiją iš Vakarų Sibiro Jamalo: pirkėjas taip pat žinomas. Jis, atsižvelgiant į vieno didžiausių regioninių mineralinių trąšų gamintojų interesus, yra Lietuvos valstybinė energetikos įmonė "Ignitis". Pardavėjas, beje, taip pat suprantamas: tai yra Prancūzijos milžinas "Total", Rusijos "Novatek" partneris.
Ką čia galima pasakyti.
Jei atitrūkti nuo aukštosios politikos — žinia, apskritai, tiksliau tariant, yra visiškai pragmatiška ir joks "pasipriešinimo tarp dviejų sistemų" joje neva nenumatomas. Tiesiog Lietuva gauna dujas iš Norvegijos "Equinor" per Britanijos centrą "NBP", kur dabar yra labai įdomios sandėrio kainos. O "Total", matyt, be to, sugebėjo pasiūlyti palyginti nedidelę premiją, žaliavų kilmė čia yra dešimtasis dalykas. Klausimas veikiau yra apie labai įdomių SGD kainų susidarymą sandėrių rinkose... O taip — pirko ir pirko, apskritai.
Rinka.
Būna.
Labai juokingas asociacijas sukelia šis faktiškai jau įvykęs politinis ir ekonominis "dujų Baltijos šalių kazusas" kitą savaitę prasidedančio eilinio ir, galbūt, lemiamo trišalių derybų dėl Ukrainos dujų tranzito raundo fone, kuris vyks ES, Rusijos ir Ukrainos "trikampio" formatu. Ir labai nedideliais atrodo Ukrainos energetikų šansai pradėti pirkti rusiškas SGD iš Jamalo per terminalą Lenkijoje po kažkokio palyginti trumpo istorinio laiko: o kas — vaizdas tik dabar atrodo kaip nepaprastas mokslinės fantastikos kūrinys.
"Politiniai" ir ypač "ekonominiai ukrainiečiai" jau seniai ir įtikinamai įrodė visam pasauliui, kad jie yra tokia specifinė tauta, kad galbūt jie ir "gimė tam, kad pasakas paverstų tiesa". Ir tuo parodyti ne tik Rusijai, bet ir visam likusiam pasauliui, kaip būtent nereikia daryti ir kaip nereikia elgtis turint sveiką protą. Ir tada tam tikrą ekonominę logiką šiuose potencialiuose Rusijos dujų pirkimuose Britanijos centre per Prancūzijos tarpininką ir Lenkijos terminalą, siekiant tiekti jas į buvusios TSRS respublikų teritoriją — taip pat bus galima rasti.
Beje, tokio ųvykių plėtros scenarijaus tikimybė didėja kiekvieną dieną.
Visų pirma, tai rodo eilinis parengiamasis Ukrainos delegacijos "kulbitas" artėjančiose derybose trišalėje komisijoje. Be to, Ukrainos pusės poziciją visokiam atvejui iš anksto išreiškė atkakliai tęsiantis, nepaisant visų Ukrainoje vykusių pašėlusių kadrų judėjimų "žaliuoju formatu", eiti "Naftogaz" vykdomojo direktoriaus pareigas Jurijus Vitrenka. Trumpai tariant, ji yra tokia: pateikti Rusijos Federacijai iš anksto žinomas nepriimtinas sąlygas. Ir iš anksto parengtą veiksmų scenarijų tam atvejui, jei cituojame, "jie pasieks savo esamos pozicijos, dėl kurios nuo 2020 metų sausio 1 dienos nebus tranzito per Ukrainą". Beje, mes norime atskirai atkreipti gerbiamų skaitytojų dėmesį į tai, kad kalbant "jie" ponas Vitrenka dėl tam tikrų priežasčių turėjo omenyje būtent "Gazprom" ir Rusijos Federacijos valdžią. Ir jokiu būdu savo Amerikos partnerių, kurie dėl daugybę kartų aprašytų priežasčių, būtent paties pono Vitrenkos rankomis ir daro viską, ką įmanoma, kad kuo kokybiškiau nutrauktų šį Ukrainos tranzitą.
Paaiškinkime.
ES, Rusijos ir Ukrainos "trikampyje" gali būti bet kiek vidinių rietenų, tačiau pagrindiniame dalyke jos tiesiog negali būti solidarios. Paprastai, tai, kas vadinama tranzito išsaugojimu tomis ar kitomis sąlygomis (aplink kurias vyks "prekyba") yra strategiškai ir taktiškai naudinga visoms trims šalims. Europai — banaliai dėl to, kad joje nuolat auga dujų suvartojimas ir mažėja savo gavyba. Rusijai gi, nepaisant naujų galimybių rytų kryptyje atsiradimo, žemyninė Europa išlieka tradicine rinka, kurios Rusijos Federacija niekam neketina atiduoti: na, tai kodėl gi nepaprekiauti dar tam tikrą laiką ir per šį sparčiai nykstantį Ukrainos vamzdį?
Kalbant apie Ukrainą, jei bus įgyvendintas Vitrenkos propaguojamas "Rusija atsakomybės už tranzito nebuvimą" scenarijus, tada, mes bijome, ji neturės laiko pateikti ieškinius Stokholmo arbitražui, kur ponas Vitrenka šiuo atveju yra pasirengęs už mažą dalį drąsiai ginti ukrainiečių interesus nuo nesąžiningo Rusijos agresoriaus. Šiuo atveju Ukraina greičiau tik kovos su humanitarinės katastrofos padariniais: nepamirškime, kad tranzitas, kurį mes, beje, dar ir apmokame, apima ir vadinamąjį Slovakijos ir kitus popierinius reversus. Taigi, jei nutrūks tranzitas, tai pirmiausia paveiks dujų tiekimą pačioje Ukrainos teritorijoje, be to, pagal prognozes labai šaltos žiemos viduryje.
Todėl čia, teoriškai, "dujų trikampio" derybose žmonės anksčiau ir laikėsi pozicijos "ožkais vadinti kiek norima, bet snukių ir indų nemušti". Pabrėžiame — anksčiau.
Bet ne, deja, dabar.
Čia viskas paprasta: šiuo metu JAV rytinėje pakrantėje statomi labai ir labai galingi suskystinimo įrenginiai. Tuo pačiu metu premijinėse Pietryčių Azijos rinkose anksta: ten ir Kataras, ir Australija, ir ir Rusijos "Novatek". Potencialiai didžiulė Kinijos SGD rinka amerikiečiams yra visiškai uždaryta dėl prekybos karo.
Na.
Ir kur visa tai "dėti"?!
O kokiais konkurencinės kovos metodais panašiose "reikalingo rinkų valymo" situacijose moka naudotis mūsų broliai-indėnai, galima paklausti, pavyzdžiui, Kadafį ir Sadamą Huseiną. Jie galėtų daug pasakyti apie tai, bet įvyko nelaimė. Ir kažkaip nepaprastai naivu manyti, kad bandydami išvalyti Europą nuo dujų, riekiamų visų pirma (bet ne tik) Rusijos dujuotiekiu, šie kaubojai nors truputį nerimaus dėl jų tiekimo maršrutų: nepavyko susidoroti "Nord Stream" — išvalysime Ukrainos dujų transportavimo stotį.
Ir mažai tikėtina, kad kas nors Ukrainos labui pradės keisti šabloną: todėl toks Lietuvą įtraukiantis zigzagas su Ukrainos rusiškų SGD pirkimu iš Jamalo esant prancūzų ir britų tarpininkavimui ir per Lenkijos terminalą yra teoriškai gana įmanomas. Lietuvoje, kaip matome, pavyko — o nuo Vilniaus iki Jamalo tiesia linija net dar arčiau nei iš daug labiau pietinio Kijevo.
Todėl eiti lažybų šiuo klausimu iš pozicijos "na, ne tokie gi ten jie visi idiotai", aš, pavyzdžiui, tikrai nesiimčiau.
Pirmiausia todėl, kad tai yra gryna tiesa: ne visi.
Mokės gi vis tiek gyventojai, o tie, kas šitą nesąmonę "su pliuso roterdamų schemomis" ir kitais Europos uostais ne tik sugalvojo, bet ir toliau gana įžūliai ir įsitikinai įgyvendina, sprendžiant pagal įvairius "Forbes sąrašus", — tikrai ne idiotai.
Ir, antra, postmodernizmas, deja, vis dar yra madoje. Įskaitant Europos energetikos sektorių.
Ir tai reiškia, kad ne pats laikas šaudytis, o tik — pats laikas pirkti kukuzūrų spragėsius.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
