VILNIUS, rugsėjo 23 — Sputnik. Lietuvos vyriausybės delegacija lankėsi Kazachstane ir Uzbekistane, kur reklamavo Lietuvos infrastruktūrą Centrinės Azijos krovinių tranzitui į Vakarų Europą. Lietuvos pareigūnai nusprendė nekreipti dėmesio į klausimą, kaip jie vystys strateginę partnerystę su Centrine Azija, aplenkdami Rusiją, su kuria Vilnius sugriovė santykius ir neketina jų atkurti, nors nepagerinus santykių su Maskva, tranzitas iš Kazachstano ir Uzbekijos Lietuvos tiesiog nepasieks. Apie tai rašo portalo Rubaltic.ru autorius Aleksandras Nosovičius.
"Lietuva turi pakankamai galimybių užtikrinti suderintą prekių tranzitą iš Kazachstano ir Uzbekistano", — sakė Lietuvos susisiekimo ministro pavaduotojas Vladislavas Kondratovičius.
Kondratovičius taip teigė po Susisiekimo ministerijos delegacijos kelionės į Centrinę Aziją. Ten Lietuvos pareigūnai atkreipė dėmesį į Lietuvos transporto galimybes, kurios galėtų tapti "vartais į Vakarus" eksportuotojams iš Kazachstano ir Uzbekistano.
"Klaipėdos valstybinis jūrų uostas, valstybės įmonės "Lietuvos geležinkeliai" pajėgumai ir krovinių saugojimo rezervai leis efektyviai vystyti krovinių gabenimo grandinę šia kryptimi", — sako Lietuvos susisiekimo viceministras.
Anot jo, Lietuvos bendradarbiavimas su Centrinės Azijos valstybėmis vystomas nepakankamai intensyviai, šio bendradarbiavimo potencialas neatskleidžiamas, o Vilnius įžvelgia galimybę plėsti ekonominius ryšius. Visų pirma, prekybos ir transporto srityje.
Tai yra, Vilnius, kaip jam atrodo, rado būdą kompensuoti jau prarastą Rusijos ir artimiausiu metu nutrūksiantį Baltarusijos prekių gabenimą iš Klaipėdos į Rusiją, o Baltarusiją Lietuvai pakeis Kazachstanas ir Uzbekistanas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei Rusija, nei Baltarusija nenutraukė bendradarbiavimo su Lietuva šiaip sau, be svarių priežasčių. Lietuvos valdžia turėjo labia pasistengti, kad pastūmėtų šias šalis tai padaryti. Maskvos atveju Rusijos kroviniai iš Klaipėdos išsikėlė praėjusiame dešimtmetyje, kai Lietuva atsisakė "2K" projekto, pagal kurį tranzitas iš Rytų buvo derinamas tarp Klaipėdos ir Kaliningrado. Vėlesniais metais Vilnių apėmė toks rusofobijos, šnipų manijos ir paranojos sprogimas, kad strateginis Rusijos ir Klaipėdos uosto bendradarbiavimas pradėjo atrodyti kaip valstybės interesų išdavystė.
Tas pats procesas vyksta ir su Baltarusija. Minskui paskutinis šiaudas santykiuose su Vilniumi buvo Lietuvos politikų "kryžiaus žygis" prieš Baltarusijos atominę elektrinę. Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka po dvejus metus trukusios isterijos, reikalaujant sustabdyti Baltarusijos AE statybas, viešai iškėlė užduotį nutraukti Baltarusijos tranzitą per Klaipėdą.
Vilnius, beje, labai nepatenkintas šiuo sprendimu ir ragina baltarusius persigalvoti ir neišeiti. Tačiau, nieko nepaisydama valdžia ir toliau tęsia diplomatinį karą prieš Baltarusijos AE.
Lietuva nuoširdžiai įsitikinusi: Lietuvos politika kaimynų Rytuose atžvilgiu gali būti savavališkai priešiška, tačiau tai nereiškia, kad iš jų negalima uždirbti pinigų. Mes jus vadinsime blogio imperija ir reikalausime vis naujų sankcijų... Tačiau tuo pačiu metu perkrovinėsime jūsų krovinius savo uostuose. Nes politika yra politika, o ekonomika — visai kas kita.
Tokia pati logika triumfuoja grandioziniuose planuose pritraukti tranzitą iš Centrinės Azijos, nors, regis, Vilnius nekovoja su geopolitiniais vėjo malūnais Uzbekistano ir Kazachstano atžvilgiu. Nepuola atominių elektrinių ir nefinansuoja vietos opozicijos.
Tačiau krovinių srautas iš Centrinės Azijos gali vykti tik per Rusiją, ir kaip Lietuva ketina užmegzti strateginį bendradarbiavimą su Uzbekistanu ir Kazachstanu po to, kai ji visiškai nutrauks santykius su Maskva, yra paslaptis.
Tie patys klausimai kilo ir vertinant Baltijos šalių norą dalyvauti Kinijos projekte "Viena juosta — vienas kelias". Pakanka prisiminti ketvirtosios klasės geografijos kursą, kad suprastum, jog Kinijos prekės gali pasiekti Baltijos šalis tik per Rusijos teritoriją. Tačiau akivaizdu, kad Baltijos šalių politikai geografijos net tokiame lygyje neišmano, nes, derėdamiesi dėl tranzito su Pekinu, jie atstūmė visus, kas pasiūlė pasikalbėti su Maskva. O po to jie labai nustebo, kai "Rusijos geležinkeliai" nepraleido konteinerių iš Kinijos į Estiją.
Tas pats ir čia. Lietuvos susisiekimo viceministras, kalbėdamas apie didžiulį nerealizuotą bendradarbiavimo su Uzbekistanu ir Kazachstanu potencialą, nedaugžodžiavo apie Rusiją. Tačiau Lietuva tiesiogiai nesiriboja nei su viena, nei su kita šalimi. Norint pritraukti krovinių srautą iš Centrinės Azijos, reikia bendradarbiauti su Rusija. Be to, jei kalbama apie dideles sumas ir "ilgus pinigus", reikia ne tik koordinuoti savo veiksmus, bet ir atnaujinti politinį dialogą su Maskva.
Tačiau būtent to Lietuvos valdžia nesiruošia daryti. Naujasis prezidentas iš inercijos toliau laikosi Dalios Grybauskaitės antirusiško kurso. Nedrąsūs Gitano Nausėdos rinkiminės kampanijos pažadai atgaivinti dialogą su Rusija iki šiol neįvykdyti, be to, dabar Nausėda skelbia, kad tai būtų neteisinga.
Dėl šios priežasties Lietuva neturės nei Centrinės Azijos, nei Kinijos tranzito.
Visuose oficialiojo Vilniaus logistikos planuose justi šioks toks infantilizmas. Lietuvos valdžia pasineria į svajones apie tai, kaip didžiulės pajamos iš kinų, iš uzbekų ir net iš rusų bei baltarusių staiga patenka į Lietuvos biudžetą, visiškai ignoruojant tarptautinių santykių, geografijos ir net jų pačių užsienio politikos realijas.
JAV savo palydovams Europoje aiškiai ir ne kartą sakė: jokių bendrų reikalų su Kinija! O buvusi Lietuvos prezidentė per vieną iš pokalbių susitikime su KLR vadovu reklamavo lietuviškus žemės ūkio produktus.
Kazachstanas dalyvauja Eurazijos ekonominėje sąjungoje, iš jo kroviniai į Lietuvą gali patekti tik per Rusijos teritoriją. Tačiau Lietuva nepripažįsta šios sąjungos kaip tarptautinio subjekto ir nenori turėti nieko bendro su Rusija. O kaip tada trokštami kroviniai pasieks Klaipėdą?
