Prieš kurį laiką pasirodė žinia apie darbo metu atliekų rinkimo įmonėje "Virginijus ir Ko" žuvusius darbininkus. Nors apie tai, kaip vyrus mirtinai prispaudė presas, daugiau detalių neviešinama, pats atvejis provokuoja mintis apie darbo sąlygas Lietuvoje.
Pradėkime nuo skaičių. Dar 2015 metais pagal mirčių skaičių darbo metu Lietuva kone pirmavo visoje ES (Lietuvos vidurkis — 3,84 atvejai iš 100 tūkst.; ES vidurkis — 1,83), atsilikdama tiktai nuo vargingu gyvenimu garsėjančios Rumunijos (5,56 atvejai iš 100 tūkst.). Konkrečiai tai reiškė 44-ias mirčių atvejus darbo metu per vienerių metų laikotarpį.
Tokie duomenys, geri ar blogi, bet kėlė gėdą lietuviams likusios, ypač Vakarų Europos akivaizdoje. Todėl netrukta prabilti apie būtinumą situaciją gerinti. Ir, kiek tai liečia būtent mirties atvejus — panašu, kad reikalai iš tiesų kažkiek pagerėjo.
Tai irgi byloja skaičiai. Antai praėjusiais 2018-aisiais metais darbo metu žuvo 36 darbininkai. Nors vaizdas, lyginant su ES, tikrai ne geriausias — matyti, kad pažangos čia esama. Bet visgi būtų klaidinga manyti, kad situacija iš esmės pagerėjo, kalbant apie darbo sąlygas mūsų krašte apskritai. Anaiptol — daugybė šių laikų lietuviškos darbo kultūros piktžaizdžių iki šiol bado akis.
Kaip dirba ir gyvena atvykėliai
Ypač ryškiai tai matyti statybose. Ten tiek anksčiau, tiek dabar daugiausia nelaimių ir nutinka. Be to, per paskutinius keletą metų palyginus neblogai (nors ir "vokeliuose"...) apmokamų Lietuvos statybininkų gretas papildžius pigios ukrainietiškos darbo jėgos rezervams. Apie jį jau esame kalbėję kituose straipsniuose. Todėl čia apsiribosime tik einamosios temos požiūriu aktualiausiais faktais.
O jie yra tokie, kad tipiškas darbininkas iš Ukrainos, kad ir dirbdamas ne mažesniu krūviu už vietinius, įprastai gauna iki maždaug 50% pastarųjų darbo užmokesčio. Dar daugiau. Šie žmonės įprastai apgyvendinami itin ankštomis, jei ne stačiai antisanitarinėmis sąlygomis. Apie kažkokius realius darbo saugos reikalavimus čia nebūna nei kalbos. Šalmų jie nenešioja. O kai, prislėgti savo kasdienio gyvenimo naštos, ateina dirbti išgėrę — į tai, kaip taisyklė, rimčiau nereaguojama.
Tokia yra padėtis ukrainiečius samdančiose Lietuvos statybos įmonėse. Beje, kad ir ten, kur viskas iš esmės legalu. Kur dirbama, taip sakant, "по законy". Kitų, už vadinamojo teisėtumo ribų išeinančių atvejų net neminėsime. Ir nors darbo migrantų bei vietinių darbininkų padėtis toli gražu ne tokia pat, tai visgi atspindi lietuviškoms įmonėms būdingą požiūrį į darbo žmogų. Nesvarbu — ar lietuvį, ar atvykėlį.
Norint tuo įsitikinti, pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia. Pakanka pažvelgti į sąlygas Lietuvoje daugumoje lietuviško kapitalo įmonių ir palyginti jas su situacija užsienio bendrovėse.
Grėsmingoms darbo sąlygoms — žalia šviesa
Štai, pažvelgus į kitą, darbuotojų skaičiumi gausiausią Lietuvos ekonominį sritį — mažmeninės prekybos tinklus ("Maxima", "Iki", "Rimi" ir t. t.), atsiskleidžia gan panaši situacija. Pavyzdžiui, nemažą dalį tokių įstaigų personalo sudaro palyginti jauni žmonės, kurie, skurdo iš provincijos genami, vyksta dirbti į didmiesčius. Tokiose įmonėse jie, kaip taisyklė, apgyvendinami itin ankštuose personalo butuose. Darbo valandos praktiškai neribojamos, nemokamai tenka atidirbinėti ir viršvalandžius. Lyg to būtų maža, eilinius darbuotojus už kolegų klaidas įprasta kaltinti visus kartu. Todėl gyvuoja atitinkamai nusistovėjusi įskundimų kultūra. Ir už visą šį "gėrį", aišku — temokama "minimalkė"...
Tuo tarpu mūsų jau aukščiau aptarinėtose statybose bendras vaizdas — irgi nekoks. Čia daugiausia smulkių, apie 20—50 darbuotojų turinčių įmonių, kuriose (gailint reikiamų lėšų...) įprasta darbininkams neduoti net elementariausių saugos priemonių. Pavyzdžiui, dirbant tarp dulkių, ar net su tokiomis žalingomis medžiagomis, kaip asbestas, dažniausiai respiratorių niekas neduoda. Kaip ir, kada reikėtų — šalmų, apsauginių akinių, raiščių ir t. t. Be to, netrūksta ir statybviečių, kuriose, esant drėgnoms sąlygoms, prie per vandenį einančių elektros prailgintuvų nebūna pridedama nuotekų relė. Kokios galimos tokio aplaidumo pasekmės — nesinori net įsivaizduoti.
Iš esmės tokia padėtis reiškia kažką panašaus į savotišką tiksinčią bombą. Jai tiksint tik ir telaukiama, kad įvyks nelaimė. Ir nors atitinkamų saugos priemonių reikalauja netgi įstatymas — už tai atsakinga Valstybinė darbo inspekcija didesnio susirūpinimo šia sritimi nerodo. Žodžiu, grėsmingoms darbo sąlygoms įjungta žalia šviesa.
Tuo tarpu užsieninio kapitalo statybų įmonėse situacija kiek kitokia. Paprastai jos būna stambios, po TSRS žlugimo privatizuotos ir nors nuo tada gerokai susitraukusios — bet vis dėlto išlikusios. Tokiose įmonėse, kaip, tarkime, RNDV, arba suomiams priklausančioje YIT "Kausta" (buvusiame Kauno statybos treste), paprastai laikomasi daugmaž visų darbo saugos reikalavimų. O ir atlyginimai, kaip taisyklė — didesni kaip smulkiose firmose. Bet panašiai yra ir stambaus lietuviško kapitalo įmonėse — "Alvoroje", "Lieteme" ir kt. Čia, vienaip ar kitaip, bet siekiama laikytis ES keliamų standartų.
Kita vertus, įsidėmėtina, kad tokiose įmonėse darbuotojai paprastai verčiami naudotis atitinkamomis priemonėmis. "Verčiami", nes patys nenori. Kas, be abejo, atspindi ne kokią mūsų darbo kultūrą. Bet kaltinti Lietuvą ar lietuvius apskritai čia nebūtų tikslu, nes skirtumą, be kita ko (bent statybų, o taip pat gamybos sektoriuose), lemia stambių ir smulkių įmonių skirtis. Pagaliau, patį personalą tiek užsienio, tiek Lietuvos įmonėse daugiausia sudaro vietiniai.
Šiuo požiūriu stambios įmonės — neabejotinai pažangesnės. Visgi jų idealizuoti nevertėtų. Atitinkamos tvarkos laikomasi ne tiek iš kokio tai altruizmo, kiek paprasčiausiai siekiant ekonominio efektyvumo. Dar daugiau — tiek smulkiose, tiek stambiose tokio profilio įmonėse plačiai paplitusi ir tam tikra "dedovščina". Tuo tarpu kai anksčiau minėtame mažmeninės prekybos sektoriuje nors ir stambiausių prekybos tinklų darbuotojai "mėgaujasi" išties apgailėtinomis darbo sąlygomis.
Tad apskritai, nors Lietuva mėgsta save vaizduoti išsivysčiusia ir europietiška šalimi (aišku — ir ten, Vakaruose savos bėdos, bet tai jau kitas reikalas), vaizdas pas mus toli gražu ne toks. Tikrovė — gerokai nutolusi nuo vadinamųjų europinių standartų ir, tiesiai šnekant, yra gana niūroka.
Be abejo, toji tikrovė susijusi su esama ekonomine santvarka, nes privatiems kapitalo savininkams pirminis prioritetas yra ne žmogus — bet pelnas. Kita vertus, žymi reikšmė tenka darbo žmogaus požiūriui į save patį, į savo sveikatą bei orumą. Nuostatoms ir įpročiams, kuriuos formuoja pilka mūsų kasdienybė.
Ar taip turi būti? Ar tai reikia kentėti? Tai labiau retoriniai klausimai. Kad ir kaip į juos atsakytum, viena lieka aišku — kad teigiamų pokyčių niekas ant padėkliuko neatneša. Juos pasiekia, juos išsikovoja tik patys dirbantieji. O ar pasieks, ar išsikovos Lietuvoje — kol kas lieka atviru klausimu. Į jį tegul atsako laikas ir patys žmonės.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
