Kreipimąsi pasirašė istorikai Šarūnas Liekis (Vytauto Didžiojo universitetas), Alvydas Nikžentaitis (Lietuvos istorijos institutas), Vasilijus Safronovas (Klaipėdos universitetas) ir Nerijus Šepetys (Vilniaus universitetas).
Kreipimosi autoriams "ideali" tokia atminties politika, kai politikai kartu su istorijos ekspertais sprendimus dėl atskirų įvykių ir asmenybių pagerbimo, įamžinimo, kitokio jų išskyrimo priimtų tik matydami konsensusą visuomenėje.
Tačiau visuomenė nekantrauja ir istoriją bei jos įamžinimą vertina virtualioje Facebook tikrovėje jau šiandien.
Šią savaitę Lukiškių aikštėje pastatytas skulptoriaus Andriaus Labašausko sukurtos Laisvės kalvos maketas. Dvi savaites čia stovėsiantį maketą kviečiami įvertinti visi vilniečiai.
Pristatydamas Laisvės kalvą, autorius teigė, kad jo tikslas yra sukurti paminklą Lietuvos kovų istorijai, kuris nenurodo konkrečių atminties maršrutų — datų, pavardžių, įvykių — tačiau užveda ant kelio, pasiūlo kryptį.
Ne visi vienodai mato kryptį. Kiekvienas savaip. Ką simbolizuoja Laisvės kalva?
Seimo narys Vytautas Juozapaitis savo Facebook'o draugams: "Na, kaip bežiūrėtum, ši siena ( kol kas tik fragmentas) sunkiai patenka į valstybės simbolių sąrašą…". Seimo narys reiškia pagarbą autoriui ir pasiūlo savo patobulinimus: "Tikrai gerbiu skulptoriaus autorines teises ir niekaip nekvestionuoju kalvelės meninės vertės, vis dėlto drįstu pagarsinti apie platesnio sutarimo paieškos būtinybę: turiu mintyje galimybę toje aikštėje sutalpinti ir jau begimstančią kalvelę, kurią būtų galima patraukti į aikštės gilumą, kur žaliuoja žolė , o architektų suprojektuotoje reprezentacinėje dalyje palikti vietą valstybės simboliui".
Seimo narys Juozapaitis, dalindamasis įspūdžiais bei patarimais, taip pat prakalbo apie Vilniaus mero Šimašiaus valdžią. "Ar miesto meras vis dėlto sieks įrodyti savo valdžią, kuri, šiuo atveju, tikrai nepasitarnautų santarvei? O juk tai ir yra mūsų visų tikslas! O gal ne?" — klausia ponas Juozapatis. Ko klausia? Mūsų klausia? Istorikų? Ar mero?
"Akivaizdu, kad sutarimo tarp vytininkų ir kalvelininkų niekada nepavyks rasti. Reikės kompromiso. Tai kai tai pamačiau, pagalvojau, gal šito fragmento Lukiškių aikštėje ir užtenka?" — pranašiškai pakomentavo savo Facebook'o laiko juostoje portalo "15min.lt" vyriausias redaktorius Raimundas Celencevičius.
Anot buvusio aštuntosios vyriausybės Ryšių ir informatikos ministro, buvusio Vytauto Landsbergio Prezidento rinkimų štabo vadovo, žurnalisto Rimanto Pleikio: "Lukiškių aikštėje statoma Naujoji Berlyno siena". Kodėl gi ne, juk Vytautas Landsbergis sugriovė ne tik kolūkius, bet ir Berlyno sieną.
Naujos "krikdemiškos" partijos kūrėjas Vytautas Sinica išreiškė susirūpinimą dėl Šv. Pilypo ir Šv. Jokūbo bažnyčios — ar bažnyčia bus matoma? Vytautas Sinica: "Kas šiandien buvot Lukiškių aikštėje ir jau matėte tą siaubingą sieną Pilypo ir Jokūbo bažnyčiai užstoti, aš tiesiog primenu kaip iš tikro turėtų būti". Beje, Sinicos pateiktame paveikslėlyje iš viso jokių bažnyčių nematyti.
"Blogeris" Algimantas Rusteika konstatavo, kad Lukiškių aikštės memorialo koncepcija ir autorystė yra "tautiškai modernios ir liberaliai identiškos". "O kam nepatinka, tegu eina ant vamzdžio!" — pasiūlė ponas Rusteika.
"Blogeriui" Raimondui Navickui (Zeppelinus) Laisvės kalva — Lukiškių siaubas, Teletabių bunkerio maketas!
Raimondas Navickas: "Tokio baisuoklio senoji Lietuvos sostinė dar neregėjo. Kas dar nematė — nueikite pasibaisėti. Lukiškėse užrioglino to ŠMC šlamšto maketo fragmentą, kuris duoda supratimą, kas ten planuojama. Atvirai sakant, nemaniau, kad bus toks baisus ir visiškai neįsipaišantis į aplinką bei užgožiantis aikštės erdvę gargaras. Tam vadinamam mianinykui derėtu rankas nukapoti už tokius "kūrinius". Na arba kaip minimum — "dailioškės" diplomą atimti be teisės susigražinti. Apie komisijos, kuri tą siaubą paskelbė nugalėtuju, narius nuomonę pasilaikysiu sau. Vardan taikos ir šventos ramybės. Nors ir labai knieti įvardinti tai tiesiai šviesiai. Vienžo, labai tikiuosi, kad vilniečiai surems pečius ir to babaužio Lukiškėse nedaleis". "Dieve padėk!" — užbaigia savo tiradą Zeppelinus (Raimondas Navickas).
Minėtame istorikų kreipimesi į prezidentą Gitaną Nausėdą dėl atminimo politinio reguliavimo pabrėžiama, kad skirtingų atminčių derinimas demokratinėje visuomenėje turėtų vykti viešų diskusijų metu. (Reikia manyti, įskaitant diskusijas ir socialiniame tinkle). Todėl "šių diskusijų bet koks ribojimas, sprendimų dėl praeities vertinimų centralizavimas, kaip ir bet koks politikų bandymas daryti įtaką diskusijoms, jas riboti, taip pat naudojant teisines priemones, yra žalingas", — įsitikinę istorikai.
Atsižvelgdami į išdėstytus "atminimo politinio reguliavimo" principus istorikai Šarūnas Liekis, Alvydas Nikžentaitis, Vasilijus Safronovas ir Nerijus Šepetys pasiūlė ne tik skatinti diskusijas dėl praeities, bet ir nekriminalizuoti jų, vengti bet kokio tokių diskusijų teisinio reglamentavimo. Tačiau ar pavyks (žinant, kaip mėgstama spekuliuoti grėsmių nacionaliniam saugumui tema)?
Šiandien Lietuvos visuomenėje paraleliai egzistuoja daugybė dažnai viena kitą ignoruojančių ir konfliktuojančių atminčių ir jų vertinimų. Visi vieni kitus vertina — nuo Facebook'o draugų iki VSD pareigūnų. Ar bus pasiektas "idealios" atminimo politikos konsensusas artimiausioje ateityje, galima pamatyti iš replikų bei komentarų socialiniame tinkle. "Atminčių karas" tebevyksta.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
