VILNIUS, spalio 06— Sputnik. Jau trečius metus Kirilas Potapovas iš Jekaterinburgo yra neatsiejamas nuo vilkų — išskyrus tai, kad jis nemiega su jais voljere. Jis juos išgelbėjo, kai jie buvo dar maži: paėmė juos iš zoologijos sodo, kur jie buvo pasmerkti gyventi mažame narvelyje su betoninėmis grindimis. Kirilas ilgą laiką tyrinėjo gyvūnų įpročius, maitino juos mėsa tiesiai iš rankų ir ilgainiui jiems tapo "šeima". Jaunuolis Instagram pasakoja apie prijaukintus vilkus, jo paskyra yra labai populiari. Jis įsitikinęs: nedaugeliui žmonių pasaulyje pavyko taip prisijaukinti plėšrūnus, rašo Irina Chaleckaja RIA Novosti.
"Mano gauruotieji vaikai"
Kirilas neprisimena, kada gavo pirmąjį augintinį: sako, kad nuo ankstyvos vaikystės jis neatsiejamas nuo gyvūnų. Jis augino kates, šunis, antis, triušius ir net gyvates. Tačiau stambių plėšrūnų iki šiol nebuvo, apie juos jis skaitydavo knygose.
"Man visada patiko gydyti gyvūnus, jiems padėti, juos tyrinėti. Mano artimieji prognozavo man biologo ateitį. Tačiau likimas nusprendė kitaip: tapau kalbininku. Dabar aš užsiimu reklama, turiu savo verslą. Kadangi gyvūnai — tik hobis, aš nieko iš jų neuždirbu", — pasakojo Potapovas.
Alfa ir Angliukas — pirmieji vilkai Kirilo namuose — gimė privačiuose veislynuose. Jis juos įsigijo pamatęs skelbimą. O Rakša ir Akela yra pavadinti "Mauglio" herojų vardais, jie į Jekaterinburgą atkeliavo iš savivaldybių zoologijos sodų.
Potapovas išsikėlė iš pažiūros neįmanomą užduotį — prisijaukinti vilkus. Rūpintis jais, prisipažįsta pašnekovas, nebuvo lengva. Maži vilkiukai elgėsi kaip vaikai: tai skauda pilvą, tai dantys dygsta. Pusryčiai, priešpiečiai ir vakarienė — griežtai pagal tvarkaraštį, o racionas toks, kad net žmogus pavydėtų.
Kirilas apie visa tai pasakojo socialiniuose tinkluose. Iš pradžių tai darė šiaip sau, bet netrukus pastebėjau, kad susidomėjimas paskyra greitai auga. Dabar jo puslapį stebi daugiau nei 100 tūkst. žmonių, ir, remiantis sekėjų profiliais, daugiausia domisi užsienio auditorija: iš Šveicarijos, Italijos, Turkijos.
"Įdomu, nes vilką, kaip ir ernį ar lūšį, sunku prijaukinti. O man pasisekė. Aš nukreipiau į juos visą savo meilę, visas jėgas. Jie — mano "gauruoti vaikai". Tokį pasitikėjimo lygį pavyko pasiekti nedaugeliui. Taip, vilkas gali gyventi šalia žmogaus, tokių istorijų yra daugybė, bet ne visi gali sėdėti jų voljere, rankomis traukti mėsą iš jų burnos. Ką ten vilkai, bandykite iš mažo naminio šuniuko atimti žalią mėsą!" — Kirilas neslepia pasididžiavimo.
Jis gali valandų valandas kalbėti apie savo "vaikus". Per trejus metus jų charakteriai nepasikeitė — kokie jie buvo vaikystėje, tokie ir išliko. Alfa — rami. Angliukas, priešingai, yra labai aktyvus. Kirilas surado priėjimą prie kiekvieno gyvūno: "Vilkai — emocingiausi plėšrūnai ir labai protingi. Jie sugeba mylėti, jie žino, kas yra gedulas, gali ilgėtis artimųjų. Iš jų matyti, kada jie yra pikti, liūdni ir laimingi. O jei augini vilką kaip savo vaiką, žinai jo charakterį iki smulkmenų".
Šių metų balandžio mėnesį Alfa pirmą kartą susilaukė palikuonių. Kirilas apie tai pasakoja su jauduliu, nes pats priėmė gimdymą ir pirmasis paėmė vilkiukus į rankas. Alfa ilgai negalėjo pagimdyti, galų gale ją teko išvežti į ligoninę. Visą tą laiką Potapovas buvo su ja. Iš šešių vilkiukų išgyveno tik Vita, kas iš lotynų kalbos išvertus reiškia "gyvenimas".
"Aš ne vedlys, o draugas"
Savo paskyroje Kirilas bando sugriauti stereotipą, kad vilkai — pavojingi gyvūnai. Jie demonizuojami pasakose, animaciniuose filmukuose. "Bet gyvenime yra visiškai priešingai", — sako jis. Be to, Kirilas tvirtina, kad šie plėšrūnai iš esmės negali būti pikti ir agresyvūs žmonių atžvilgiu. Vilkai, pasak jo, turi antropofobiją: paniškai bijo žmonių, nes buvo naikinami šimtmečiais. "Jie niekada neužpuls žmogaus, jei jis pats nekelia jiems pavojaus. Taigi, pikti vilkai — tik pramanas".
Jis net kalbėdamas telefonu prie gyvūnų kalba tyliau. "Niekada nekėliau balso prie jų ir niekada nesibariau. Kadangi jie atpažįsta agresiją ir nustos pasitikėti manimi, pradės bijoti", — aiškina pašnekovas. Ir vilkai niekada ant jo neurzgė.
Komentaruose po kiekvienu įrašu — keliolika panašių pranešimų: "Aš taip pat noriu auginti vilką, kur jūs jį nusipirkote?" Kirilas pabrėžia, kad tokio gyvūno negalima laikyti bute, ir netgi lyginti jį su šunimi — didžiulė klaida.
"Vilkai yra labai užsispyrę. Jiems negalima nieko uždrausti, kad nedominuotum. Visų pirma, reikia likti draugais. Jokių "fu", — pasakojo Potapovas.
Kai kurie vartotojai prisipažįsta Kirilui, kad visiškai pakeitė savo požiūrį į gyvūnų pasaulį ir dabar taip pat nori rūpintis gyvūnais. "Neseniai viena moteris rašė, kad jos dukra, įkvėpta mano Instagram paskyros, parengė pranešimą apie aplinkos apsaugą mokykloje. Ir ji galvoja savo gyvenimą skirti šiai temai. Mes jai išsiuntėme atviruką: aš pasirašiau, o Angliukas paliko savo dantų žymes".
"Stirną numušė, ką mums daryti?"
Potapovas juokaudamas save vadina gyvūnų fanu. Prieš prisijaukindamas vilkus, jis išstudijavo daugiau nei tuziną knygų. Susidraugavo su biologais iš universitetų, įskaitant Maskvos universitetą. Neseniai kartu su jais jis buvo ekspedicijoje į Kamčiatką — tyrė banginius ir orkas, jūrų liūtus, lokius. Ir netrukus jis vyks kaip savanoris į Afrikos reabilitacijos centrą Johanesburge padėti rūpintis leopardais, raganosiais ir liūtais. Vėliau jis planuoja dirbti su Amerikos ichtiologais — stebėti baltuosius ryklius.
Jis turi sukaupęs tiek patirties, kad teko susimąstyti, kaip ateityje tai perduoti kitiems. Taip gimė idėja sukurti plėšriųjų ir naminių gyvūnų reabilitacijos ir stebėjimo centrą.
Centras atsiras netoli Novoipatovo kaimo, Sverdlovsko srityje. Rajono valdžia ir įmonė "Ural Niva" parėmė projektą ir padovanojo 100 hektarų. Panašių ekologinių klasterių Rusijoje (ir pasaulyje) kol kas nėra, pabrėžia Potapovas. Čia prieglobstį ras ne tik laukiniai gyvūnai, bet ir augintiniai, kuriuos apleido savininkai, našlaičiai, sužeisti, iš cirko ir zoologijos sodų išgelbėti gyvūnai.
Laukiniai gyvūnai, paveikti brakonierių, bus gydomi centre, socializuojami arba grąžinami į įprastą buveinę. Naminiams — ieškos naujos šeimos.
Centras turėtų būti atidarytas metų pabaigoje, bet jau dabar Kirilas "atakuojamas". Kelis kartus per savaitę nepažįstami žmonės jam skambina iš įvairių šalies vietų: "Čia stirna nutrenkta kelyje. Ką turėčiau daryti?"
"Paskambinę verkia, siunčia nuotraukas, man pačiam širdį suspaudžia. Galva kartais sukasi, bet visada stengiuosi padėti visiems. Vakare, prieš eidamas miegoti, atsakau į visus komentarus. Taip ir užmiegu su telefonu rankose".
Be to, jis ketina atidaryti centre zoologijos sodo mokyklą vaikams, su visišku pasinėrimu į floros ir faunos tyrimus. "Dabar vyksta muzikos pamokos mokyklose, dailės užsiėmimai, tačiau pasinėrimo į gyvūnų pasaulį — nėra. Man įdomu išgirsti, ką žmonės sako artėdami prie aptvarų zoologijos sode. Kartą buvau liudytojas, kai vaikas ir jo tėvas kalbėjosi prie aptvaro su liūtu. Berniukas klausia: "O kas tai?" Tėvas, žvelgdamas į gyvūno pusę, pasitikėdamas atsakė: "Tai tigras, sūnau".
Laisvu laiku Kirilas rašo knygą vaikams apie savo augintinius. Prieš tai jis išleido drabužių kolekciją su vilko simbolika. Jis taip pat įrašo savo plėšrūnų kaukimą ir ketina išleisti "Vilko operą" — melodijų kolekciją. Visus gautus pinigus išleidžia gyvūnų išlaikymui ir naujų erdvių voljerų statybai.
