Vilniaus nepriklausomo teatro "OKT" vadovas Oskaras Koršunovas interviu "Sputnik Lietuva" papasakojo apie velionį kolegą Eimuntą Nekrošių, dabar jau ir Rusijoje pagarsėjusį spektaklį "Išvarymas" ir planus dirbti Rusijoje.
Spektaklis kaip requiem
"Aš du kartus mačiau Nekrošiaus pjesę "Kalės vaikai" apie lietuvių grožinės literatūros tėvą Kristijoną Donelaitį, gyvenusį XVIII amžiaus pradžioje. Du kartus. Pirmą kartą Klaipėdoje, kai režisierius dar buvo gyvas, ir man jis nelabai patiko. O antrą kartą žiūrėjau Budapešte Klaipėdos teatro gastrolių metu, kai Nekrošius jau buvo miręs, ir pažvelgiau į spektaklį visiškai kitaip, daug giliau. Buvo toks jausmas, kad režisierius nujautė savo mirtį, tai tarsi requiem sau pačiam. Ar tai tik sutapimas, kad Nekrošius nusprendė scenoje paguldyti mirusį Donelaitį? Jis taip ir guli viso spektaklio metu", — mintimis apie paskutinį kolegos spektaklį dalijosi Oskaras Koršunovas.
Kaip sakė režisierius, jis įžvelgė nelaimės nuojautą ir tame, kad Nekrošius šiame darbe rėmėsi į dramaturgo Sauliaus Šaltenio, su kuriuo jaunystėje daug dirbo, kūrybą. O dabar "po ilgos pertraukos jie vėl grįžo prie bendro darbo — tai buvo tarsi sugrįžimas ir tarsi atsisveikinimas".
Nekrošius buvo susikūręs savo teatro pasaulį, sako Koršunovas. Ankstyvaisiais darbo metais — lengvą, brandžiame amžiuje — fundamentalų.
"Jaunystėje nepraleidau nė vieno spektaklio Jaunimo teatre. Aštuntasis dešimtmetis buvo aukso metas. Bet nuo pat pirmojo spektaklio turėjau kovoti su visuotine Nekrošiaus įtaka, kai kuriuos pastatymus aš ironizavau, mus visada laikė labai skirtingais — pagal stilių, teatro suvokimą. Bet mes su juo palaikėme dialogą, jis galėjo ateiti po mano spektaklio ir išsakyti savo nuomonę, kaip buvo Hamleto atveju. Nekrošius teigė, kad mano Hamletas yra genialus, kad jis tokio nepastatytų. Ko gero, tai buvo netiesa, o gal jis iš tikrųjų taip galvojo", — prisimena Koršunovas.
Ir pasakoja, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo du pagrindiniai teatrai — tai Nekrošiaus "Meno Fortas" ir Koršunovo "OKT".
"Žinoma, buvo Tuminas (Maskvos Vachtangovo teatro meno vadovas — Sputnik), kuris taip pat palaikė labai stiprų dialogą su Nekrošiumi. Tačiau žiūrovui ir menui svarbiausi teatrai yra "Meno Fortas" ir mūsų "OKT". Mes net daug varžėmės, jei kalbėsime apie festivalius", — pasakojo režisierius.
Tuo tarpu, kaip prisimena režisierius, jie dažnai susitikdavo ir aptardavo spektaklius, o kartais Nekrošius galėjo praeiti pro šalį ir net nepasisveikinti.
"Jis buvo labai keistas — tai labai draugiškas, tai uždaras. Bet tai buvo dialogas ir dabar, deja, po jo mirties, Lietuvos teatro tyruose jaučiuosi labai vienišas, man jo trūksta", — atsidūsta Koršunovas.
Laikas padirbėti Rusijoje
Apie savo "OKT" Oskaras Koršunovas sako, kad viskas klostosi gerai — trupė ką tik grįžo iš turo Japonijoje. Ir jis pažymi, kad jo teatras ne valstybinis — nepriklausomas, tačiau tuo pat metu tai repertuarinis teatras — per metus būna trys ar keturios spektaklių premjeros ir 15–20 spektaklių, jis daug keliauja po festivalius.
"Mes negauname subsidijų iš valstybės, pusę spektaklių rodome Lietuvoje, pusę — užsienyje", — pabrėžė Koršunovas.
Kalbėdamas apie užsienio gastroles, režisierius pastebėjo, kad paprastai jo kelias yra į Vakarus. Rusijoje jis ilgą laiką nenorėjo dirbti — manė, kad pas kaimynus teatruose yra sąstingis. Per daugelį metų darbo jis turėjo tik du spektaklius: kartu su Aleksandru Kaliaginu jo Maskvos "Et Cetera" spektaklyje "Tarelkino mirtis" ir Aleksandrinskio teatre "Užsispyrėlės sutramdymas".
"Bet dabar man atrodo, kad situacija keičiasi. Užaugo nauja karta, atsirado naujos tendencijos Rusijos teatre. Dabar aš atsakau į kvietimus. Pirmasis darbas, kurio imsiuosi artimiausiu metu (mane pakvietė į Maskvos Čechovo meno teatrą) — aš pastatysiu "Žuvėdrą". Aš jau buvau atvykęs į teatrą — vyko kastingas, ir, žinote, tai bus labai ryškūs aktoriai, labai gera komanda. Bet kol kas vardus laikysiu paslaptyje", — intrigavo Koršunovas.
Pažymėtina, kad dar dviejų lietuvių režisierių, dirbančių Maskvoje, spektaklių Oskaras Koršunovas dar nematė. Jevgenijaus Vachtangovo teatro meno vadovo Rimo Tumino spektaklius matė tik Lietuvoje, o į Majakovskio teatro meno vadovo Mindaugo Karbauskio spektaklius dar neprisiruošė. Nors jie, žinoma, yra pažįstami.
"Lietuva nėra tokia didelė, beveik visi vieni kitus pažįsta. Jis kažkada pas mus buvo aktorius. Beje, jis taip pat kvietė mane į savo teatrą, bet aš tiesiog negalėjau, o ir neskubėjau į Rusiją", — patikslino režisierius.
Nepaisant to, Koršunovas turi sąlyčio taškų su Karbauskiu — abu jie inscenizuoja lietuvių dramaturgą Marių Ivaškevičių. Negana to, sensacingas Maskvos spektaklis "Išvarymas", kuriam buvo įteikti keli "Auksinės kaukės" apdovanojimai, pirmasis prieš daugelį metų buvo režisuotas Koršunovo teatre Vilniuje. Ir jei Rusijoje spektaklis trunka apie keturias valandas, tai Lietuvoje jis trunka apie šešias, o kartais net iki septynių valandų.
"Tai yra pats populiariausias, kultinis spektaklis Lietuvoje — apie naująją lietuvių emigraciją, prasidėjusią 90-aisiais. Dabar "Išvarymas" rodomas net ne teatruose, o arenose, kur jį stebi trys ar keturi tūkstančiai žiūrovų. To niekaip nepavadinsi komercija, nes komercija negali būti daugiau nei šešias valandas trunkantis spektaklis. Tai toks modernus lietuvių epas", — be apsimestinio kuklumo sako Oskaras Koršunovas.
Režisierius aiškina, kad emigracija Lietuvoje paveikė visus — išvykusius ir likusius — jei ne patys, tai šeimos nariai ar draugai būtinai pirko bilietą į vieną pusę ir paliko tėvynę. Todėl spektaklis išpopuliarėjo.
"Jį žiūri ir jauni, ir vyresnio amžiaus žmonės, atvažiuoja emigrantai ir būtinai eina jį pamatyti, nes jis pagrįstas dokumentiniais faktais — Ivaškevičius vyko į Londoną ir vietoje rinko tikras mūsų piliečių gyvenimo istorijas", — teigė Koršunovas.
Kartą režisierius pasakė, kad jei neturėtų galimybės dirbti užsienyje, tai Lietuvoje jam būtų ankšta. Oskaras iki šiol taip galvoja. Bet dabar šalia jo darbų Norvegijoje, Danijoje, Lenkijoje, Vokietijoje prisidėjo ir Rusija. Po Maskvos Čechovo vardo meno teatro jis nori dirbti kartu su Andrejumi Mogučijumi Sankt Peterburgo G.A. Tovstoganovo vardo Didžiajame dramos teatre.
Vis dar yra svajonė nuvykti į Baltarusiją ir ten pastatyti "Černobylio maldą" pagal Svetlanos Aleksijevič kūrinį. Be to, ši šalis jam artima. Nors Oskaras Koršunovas save laiko lietuviu, jis nepamiršta, kad jo tėvas buvo Vilniaus baltarusis, o jo pavardė Koršunovas kilo iš baltarusių — Koršun, kuri pridėjus galūnes "-ov" tapo rusiška, o paskui su galūne "-as" transformavosi į lietuvišką.
