Oficiozinei žiniasklaidai džiūgaujant dėl dar vieno "sovietinio relikto" griovimo, adekvačiau mąstantiems piliečiams reikėtų savęs paklausti — o ką gi tai reiškia?
Be abejo, žinantiems dalyko istoriją, pirmiausia į galvą gali "šauti" paprasta aplinkybė, kad minėtasis pastatas iki 2004 metų, nepaisant 1990-aisiais įvykdytos privatizacijos, vis dėlto tarnavo visuomeninėms, kultūrinėms vilniečių reikmėms. Bet po tada įvykusio gaisro taip ir nebuvo kaip reikiant suremontuotas. Verčiau mūsų ponai paliko jį lėtai vegetacijai, o likusias patalpas išnuomojo saviveiklininkams.
Tvarkyti pastato niekas nesiėmė (nors siūlymų būta). Be to, paskutiniaisiais metais priekinis Profsąjungų rūmų fasadas buvo tiesiog išdarkytas kai kurių "modernia meno forma" laikomais grafičiais, taip tik parodant, kad reikalas iš esmės buvo visiškai apleistas. Aišku, labai galimas daiktas, kad veikė ir toji aplinkybė, jog "švogeriams" su savomis statybų įmonėmis ilgametė naujo pastato statyba — pelningesnė už jau esamo remontą.
Profsąjungų rūmai kaip simbolis
Bet ko nežinome, to nežinome. Ir kažin, ar sužinosime — bent artimiausiu metu tai tikrai. Todėl verčiau palieskime tai, kas ir dabar iš esmės turėtų būti aišku. Būtent Profsąjungų rūmų apleidimo, o galiausiai — ir jų sugriovimo simbolinę, galima sakyti, netgi socialinę, ideologinę reikšmę dabartinėje Lietuvoje.
1964 metais pastatytieji Profsąjungų rūmai savo laiku buvo ne vien profsąjunginių organizacijų ir liaudies kultūrinės saviveiklos centru, ar tiesiog įspūdingu pastatu. Jie, be viso to, simbolizavo tiek Lietuvos darbininkų klasę ir jos ligtolinius istorinius laimėjimus, tiek pačią žmogaus darbo išlaisvinimo, netgi jo šventumo idėją, kurią iš esmės deklaravo Tarybų Sąjunga.
Tuo tarpu Lietuva, žlugus TSRS ir laimėjus Sąjūdžiui, kaip ir kiti kraštai, pasuko kapitalizmo keliu. Realiai egzistavusį socializmą su visais jo pliusais ir minusais pakeitė tokia pat reali, tik kažin ar tokia žmogiška neoliberalistinė visuomenės tvarka, "suprekinusi" kone viską — namus, gamyklas, žemes, kultūrą, politiką, patį žmogų ir jo gyvenimą.
Tokių socialinių santykių pamatinis momentas — kad prekė yra ir žmogaus darbo jėga, kurios įsigijimas įgalina jos pirkėją, žodžiu, kapitalo savininką, "pinigais uždirbti pinigus". O čia, be abejo, apie tokį požiūrį į darbą, kaip ir į patį darbo žmogų, kokį idėjiškai simbolizavo Profsąjungų rūmai, negali būti rimtesnės kalbos. Nes šioje sistemoje tai — tiesiog nerealu.
Aišku, būtų vaikiška mėginti išvedžioti kažkokias sąmokslo teorijas, neva valdžia ar dar kas nors iš pradžių kėsinosi į minėtąjį pastatą. Anaiptol — niekas juk netrukdo iš anksčiau paveldėtus statinius paskui naudoti visiškai kitokiais (nei iš pradžių numatytais) tikslais. Taip ir čia buvo galima: jei ne tęsti grynai visuomeniškas Profsąjungų rūmų funkcijas, tai tiesiog juos naudoti komerciniams tikslams.
Kapitalo pergalė
Visgi net tai nebuvo kaip reikiant padaryta — kaip jau minėjome, po 2004-aisiais įvykusio gaisro jokio kapitalinio remonto nebuvo. Panašiai, kaip daugelis kitų reikšmingų objektų (pavyzdžiui, Ozo gatvėje stovintys stadiono griaučiai), Profsąjungų rūmai tapo kone eiliniu tiek vietinės Vilniaus, tiek apskritai Lietuvos valdžios aplaidumo įrodymu.
Bet, kaip žinome, tam įvykti nebuvo lemta. Verčiau, paskelbus statybos projektų konkursą, pasirinktas variantas Profsąjungų rūmus nugriauti, jų vietoje pastatant naują, kiek matyti iš demonstruojamų planų, švelniai tariant, nelabai skoningą statinį, kuriame ir bus vadinamieji "Tautos namai".
Išties viskas visai logiška, nes, kaip jau minėjome, sąmokslas tai ar ne, bet griovimas su statybomis "nuo nulio" visgi kainuoja daugiau nei esamo pastato remontas. Tai reiškia, kad didesnis ir pelnas privačioms statybų įmonėms. Čia turime eilinę kapitalo pergalę, kai pasirenkamas nei visuomenės poreikių atžvilgiu racionaliausias, nei ekonomiškiausias, nei juo labiau gražiausias, bet užtat pelningas variantas. O tai ir yra svarbiausia.
Patriotų-idiotų balius
Galiausiai, nemažai ką sako ir pačios visuomenės reakcijos. Kaip žinia, jokio žymesnio pasipriešinimo Profsąjungų rūmų nugriovimui nebuvo. Žinoma, tuo nebuvo patenkinti nei nuomininkai, nei vietos senbuviai. Beje, ir nemažai vyresnių vilniečių, iki šiol nostalgiškai prisimenančių tiek savo jaunystę, tiek tarybinius laikus apskritai. Bet kai kurie tiesiog džiūgauja.
Štai, sako jie, pagaliau griūva "Proletariato valdovų rūmai". Kaip gražu, kaip nuostabu! Reikėtų dar imti ir nuversti netoliese stovintį Petro Cvirkos paminklą — tada Vilnius bus jau visai "apsivalęs"! Nors ir gaila, bet panašios nuotaikos, arba visiškas abejingumas matyti net "Veidaknygėje" veikiančioje Profsąjungų rūmų "gerbėjų" grupėje, kur, kaip atrodytų, turėtų reikštis bent kažkoks interesas išsaugoti pastatą.
Bet vargu, ar verta stebėtis, nes tai iš esmės atspindi realų šių dienų Lietuvos visuomenės veidą. Juk per paskutiniuosius dešimtį metų kraštą paliko žymi dalis sveikesniųjų liaudies sluoksnių, o blaiviai prisimenantys tarybinę praeitį visai paseno ir ėmė išmirti. Tuo tarpu pasilikusi didmiesčiuose miesčionija čia negali turėti jokių šiltesnių sentimentų, o kone visiškoje jos ideologinėje kontrolėje (per vartotojišką kultūrą, taip vadinamus "nuomonių lyderius" ir t. t.) įstrigęs jaunimas — mažų mažiausiai abejingas.
Žodžiu, Profsąjungų rūmų neliks, o ant jų griuvėsių jau vyksta virtualus patriotų-idiotų balius. Visa tai atspindi vykstančią socialinę evoliuciją, netgi tam tikrą puvimą. Be abejo, tiems, kurie neužsikrėtę paranojiniu antitarybiškumu ir pseudopatriotine isterija, kaip ir kiekvienam, turinčiam nors elementarų, bet sveiką architektūrinį skonį, tai, kas vyksta, didelio džiaugsmo nekels. Tačiau kol kas, deja, tai yra atvejis, kur, kaip sako liaudies išmintis, prieš vėją nepapūsi. Bent kol kas tikrai.
Iš tikrųjų čia galima nebent iškelti retorinį klausimą tokius apgailėtinus ekscesus palaikantiems mūsų patriotėliams: tai gal apleiskite, o po to nugriaukite ir Seimą? O po to — ir Mažvydo biblioteką? Ir Televizijos bokštą? O gal imam ir gerą pusę Vilniaus nugriaunam? Juk tai irgi "sovietinis šleifas"! Aišku, kvietimas absurdiškas. Bet ar jie tai supras? O gal supras, kai jau bus per vėlu?..
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
