Donecko Liaudies Respublikos vadovas Denisas Pušilinas skeptiškai vertina Kijevo galimybę visiškai įvykdyti savo įsipareigojimus ir vadina Ukrainą nepatikima derybininke. Pušilinas interviu RIA Novosti korespondentui Jurijui Voitkevičiui papasakojo apie savo požiūrį į Kijevo reikalavimą panaikinti DLR ir LLR, taip pat, kodėl Ukrainos valdžia negali ar nenori laikytis paliaubų Donbase.
— Kaip jums pavyko paveikti Kijevą pasirašant "Šteinmejerio formulę"?
— Ne Kijevas sugebėjo pasirašyti, bet pirmiausia sugebėjo respublikos. Su valstybių garantų — Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos — parama, pavyko užgniaužti Ukrainą ir pasiekti tai, kad formulė būtų pasirašyta. Kodėl teko pasirašyti formulę, ateiti iki tokių mechanizmų? Ji buvo suderinta "Normandijos formatu" dar 2015–2016 metais. Derybininkai Minske, Ukrainos atstovai sakė: "Mes nieko nežinome pagal šią formulę, nieko šioje srityje nepadarysime". Natūralu, kad visa tai buvo slopinama. Keletą metų iš eilės buvo diskutuojama apie šią formulę.
Todėl, atsižvelgiant į tai, kad Ukrainoje pasikeitė valdžia, atsirado viltis, kad Kijevas pakeis požiūrį į savo įsipareigojimų pagal Minsko susitarimus vykdymą ir viskas pradės pamažu judėti. Todėl imtasi paprasčiausių ankstesnių susitarimų — "Šteinmejerio formulės". Tiesiog, kad Ukrainos derybininkai neturėtų jokių galimybių atsisakyti, todėl buvo pasiūlyta tai išspręsti per kontaktinę grupę, patvirtinti remiantis Normandijos sprendimu. Tai tapo viena iš sąlygų "Normandijos formate". Kita sąlyga buvo pajėgų ir priemonių išskirstymas Petrovskojė ir Zolotojė gyvenvietėse. Tai nėra naujas pajėgų atsitraukimas, o tik pažeidimų, padarytų nuo 2016 metų spalio, kai įvyko pajėgų atsitraukimas dviejose iš trijų sričių, dėl kurių Minske susitarė saugumo pogrupis.
Jei manysime, kad Ukraina nusileido ir pasirašė formulę dėl kitų respublikų spaudimo, tai, deja, dėl Petrovskojė ir Zolotojė, mes matome įvairias insinuacijas, absoliučiai ne naujas, bet būtent tas, kurias Porošenka ilgą laiką naudojo Stanica Luhanskaja. Kai buvo išplatintos įvairios užuominos apie septynias tylos dienas, kurias turėjo fiksuoti ESBO, tada ESBO pakartotinai nustatė šiuos septynių dienų intervalus, tačiau Ukraina teigė, kad ESBO, turbūt, tiesiog negirdi, bet mūsų ginkluotųjų pajėgų atstovai girdėjo.
Todėl reikėjo skaičiuoti iš naujo. Tai buvo pakartota daugiau nei 80 kartų, buvo fiksuojamos septynių dienų paliaubos. Tačiau Stanica Luhanskaja niekas nesikeitė. Dabar Ukraina nelabai išmintingai padarė pažangą, atitraukdama pajėgas iš Stanica Luhanskaja, tačiau užblokavo Petrovskojė ir Zolotojė.
Be abejo, mes galėtume suprasti Ukrainos valdžią, suprasti, kad ji ten turi nekontroliuojamų radikalų, dar ir kažkokie mitingai vyksta. Visa tai būtų galima suprasti, jei visą tą laiką mūsų teritorija nebūtų atakuojama sviediniais ir jei šie susitarimai nebūtų buvę patvirtinti visais įmanomais formatais — Minske "Normandijos formatu", išankstiniuose susitikimuose. Deja, Ukraina šiuo atžvilgiu nejuda.
Radikalų problema yra dabartinės Ukrainos valdžios problema. Jie turi visas galimybes, jie turi Aukščiausiosios Rados daugumą, kad įstatymais įgyvendintų "Šteinmejerio formulę", ir tai yra "Šteinmejerio formulės" sąlygos tęstinumas, norint, kad įvyktų Normandijos susitikimas.
Jie turi visas galimybes valdyti saugumo pajėgas, nes ministrų kabinetą sudaro tiesiogiai nauja, dabartinė valdžia. Todėl jie gali susidoroti su radikalais ir su kitais neonaciais, kurių per daugelį metų Ukrainoje atsirado labai daug. Visa tai — Ukrainos problemos.
Mes visiškai laikomės savo įsipareigojimų ir esame pasirengę visiškai įgyvendinti Minsko susitarimus. Bet darant tai vienašališkai — nėra rezultatų. Žinoma, mes norėtume, bet mes neturime galimybės pakeisti Ukrainos įstatymų, mes neturime galimybės pakeisti Ukrainos Konstitucijos ir joje įregistruoti ypatingo statuso. Tai turėtų padaryti Ukraina. Ne mes, ir juo labiau ne Rusija, kurią Ukraina visais įmanomais būdais bando padaryti konflikto šalimi, kas yra visiškas absurdas, ir visi tai supranta. Kalbant apie "Šteinmejerio formulę" ir pajėgų atsitraukimą — kamuolys yra Ukrainos pusėje.
Dėl "Šteinmejerio formulės" — tai ją reikia įgyvendinti teisės aktais. Aukščiausiojoje Radoje yra dauguma, vadinasi, yra ir galimybių. Dėl Petrovskojė ir Zolotojė — tereikia imti ir atsitraukti. Mes pasiruošę. Tai tiesiog reikia imti ir padaryti.
— Kaip jūs paaiškintumėte faktą, kad Kijevas sutiko ir atitraukti pajėgas bei priemones, ir pasirašė "Šteinmejerio formulę", tačiau šiais klausimais pažangos nėra?
— Zelenskis dabar atkartoja Porošenką blogiausiomis jo apraiškomis. Jis atėjo į valdžią taikiais šūkiais: jis paskelbė, kad yra taikos prezidentas ir pirmas dalykas, kurį jis padarys — pasieks taiką. Praėjo daugiau nei šeši mėnesiai, tačiau nėra jokio paliaubų įsakymo. Neįgyvendintas nė vienas, net pats elementariausias Ukrainos pajėgų atitraukimo ir paliaubų punktas. Todėl dabar matome Porošenką blogiausiomis jo apraiškomis.
— Ar tikėtina, kad Kijevas įvykdys "Šteinmejerio formulės" reikalavimus?
— Šiuo atžvilgiu galiu kalbėti apie labai skeptiškas nuotaikas — jau net esant naujai valdžiai, kaip ir anksčiau, Ukrainos žodžiai skiriasi nuo darbų.
— Kaip "Šteinmejerio formulės" įgyvendinimas gali pakeisti situaciją Donbase?
— Norėčiau pažymėti, kad "Šteinmejerio formulė" yra vienas iš elementų įgyvendinant politinius priemonių paketo punktus.
"Šteinmejerio formulė" tiesiog atveria galimybę, net jo įgyvendinimas atveria galimybę aptarti kitus su rinkimais susijusius klausimus, kaip numatyta Donbaso teritorijos priemonių pakete. Bet iš Ukrainos pusės mes vis dar matome blokavimą, tai yra, aš nematau jokių sąlygų, kad Ukraina rytoj, po savaitės, mėnesio ar vėliau galėtų įgyvendinti šią formulę savo įstatymuose. Deja, mes girdime visiškai skirtingus Ukrainos prašymus, siekius, šūkius.
— Kokios naudos šiuo atveju gali siekti Kijevas?
— Jie tiesiog tempia laiką, bando "flirtuoti" su radikalais ir pamiršta, kad tai nėra jų elektoratas. Radikalams jie niekada nepatiks. Tai yra jų klaidingiausias požiūris. Zelenskį į valdžią atvedė ne radikalai, o žmonės, norintys taikos, o tai yra daugiau kaip 70 proc., kaip parodė balsavimo rezultatai. Bet kažkodėl Zelenskis klausosi ne šių daugiau nei 70 proc., o saujelės neonacių, kurie jam diktuoja sąlygas ir verčia jį veikti pagal jų kariškus tikslus ir uždavinius.
— Kas gali turėti įtakos tam, kad Kijevas sutiktų su "Šteinmejerio formulės" sąlygomis, ir kiek tai gali užtrukti?
— Mes ne kartą kreipėmės į pasaulio bendruomenę, ne kartą kreipėmės į šalis-garantus. Ir tik Rusija ėmėsi ir toliau imasi tam tikrų veiksmų, kurie turėtų paskatinti Ukrainą vykdyti savo įsipareigojimus. Tačiau Ukraina nepajudėjo iš vietos per visus šešerius metus, todėl kalbėti ir skelbti kažkokias datas, kada visgi Ukraina nuspręs įgyvendinti Minsko susitarimus, yra beprasmiška.
— Ar DLR pasirengusi įvykdyti dokumente išdėstytus reikalavimus ir žengti į priekį įgyvendindama Minsko susitarimus?
— Mes ne tik pasirengę, bet ir reguliariai tai deklaruojame, mūsų atstovai apie tai kalba derybose Minske. Be to, iš mūsų pusės vykdomi visi būtini veiksmai. Tai yra, mes vadovaujamės tuo, kad Minsko procesas ir pati Minsko platforma turėtų prisidėti prie taikaus konflikto sprendimo. Kol kas mes nematome alternatyvų, tačiau vis dėlto Ukraina mano kitaip.
— Ar gali "Šteinmejerio formulė" nulemti visišką karinių veiksmų Donbase pabaigą?
— Priemonių rinkinys buvo sudarytas labai sunkiomis, labai sudėtingomis sąlygomis. Kompromisinių punktų yra daug. Nepaisant to, tai yra tam tikras "kelių žemėlapis", kuris turėjo lemti karo veiksmų pabaigą ir visavertį politinį konflikto sureguliavimą. Deja, tik išsamus įgyvendinimas, kaip tai aprašyta punktuose, gali atnešti teigiamą dinamiką ir taiką. Tačiau iš Ukrainos mes nematome nė menkiausios užuominos, kad ji ketina įgyvendinti Minsko susitarimus ir juos įgyvendins.
— Kokias prognozes galima daryti dėl pajėgų atsitraukimo iš DLR situacijos?
— Nežinau, kada Ukraina bus pasirengusi pašalinti pažeidimus ten, kur 2016 metų spalį jau buvo atitraukiamos pajėgos.
— Ar pajėgų ir priemonių atitraukimas padės pasiekti teigiamą dinamiką sprendžiant konfliktą?
— Jei mes kalbame apie ketinimus ar pažadus, tuomet galėtume kalbėti apie teigiamą dinamiką. Bet atsižvelgiant į veiksmus, galima kalbėti tik apie stagnaciją — štai ką matome dabar. Kalta Ukraina.
— Kaip galima paaiškinti Kijevo teiginį apie galimybę įvykdyti Minsko susitarimus panaikinus DLR ir LLR?
— Šio teiginio formuluotėje sunku rasti pagrįstų elementų. Su kuo jie tada kalbėsis, kaip jie išspręs konfliktą, jei nebus DLR ir LLR? Visiškas absurdas ir, be abejo, tikrai ne Ukraina turi nuspręsti dėl DLR ir LLR. Tai buvo daugelio žmonių, Donbaso gyventojų, valia. Jie yra savo namuose ir patys sprendžia savo likimą.
Kalbant apie bet kokį išformavimą, yra daugiau prielaidų pačiai Ukrainai išsiformuoti ir išsiardyti. Kadangi labai gerai prisimename 2014 metų perversmą, prisimename išorinį kišimąsi į tuos procesus. Apskritai Ukrainos susiskaldymas gali prisidėti prie Minsko susitarimų įgyvendinimo, o tada gali vykti naujas regionų, kurie tikrai nori taikos, kurie galės paskatinti Ukrainą vykdyti savo įsipareigojimus, susirinkimas.
— Kaip galima paaiškinti pažangą Minsko derybose kartu su pareiškimais dėl DLR ir LLR panaikinimo?
— Tokia yra visa Ukraina. Labai nevienalytė, nevienareikšmiška ir neperspektyvi. Ji yra labai nepatikima derybininkė. Mat, kiek žinau, Ukrainos atstovai Minske neišsakė jokių pareiškimų apie DLR ir LLR panaikinimą ir kitų nesąmonių, kurias jie pateikė jau po derybų. Todėl neaišku, kam tai skirta.
— Ar šis pareiškimas turėjo įtakos respublikos atstovų pozicijai Minske?
— Dar kartą įsitikinome, kad turime išlikti tvirti. Ukraina negali pateikti nieko aiškaus ir adekvataus prieš mūsų argumentus. Esame pasirengę įgyvendinti Minsko susitarimus, bet ne vienašališkai, dabar to laukiame iš Ukrainos. Kol kas laukiame.
— Kiek dar teks laukti?
— Laikas parodys. Sprendžiant iš dabar matomų tendencijų, Ukrainai sekasi prastai.
