VILNIUS, lapkričio 2 — Sputnik. Rusijos valstybinė atominės energijos korporacija "Rosatom" paskelbė anksčiau įslaptintus dokumentus apie vokiečių specialistus, kurie nacistinėje Vokietijoje kūrė atominius ginklus ir kurie po karo atvyko į TSRS ir prisidėjo prie pirmosios sovietinės atominės bombos kūrimo.
Archyvinė medžiaga apie vidaus pramonės istoriją, kurios 75-metis bus minimas 2020 metų rugpjūtį, yra patalpinta specialiame "Rosatom" istorijos portalo skyriuje: tarp jų yra medžiagos, susijusios su TSRS branduolinės pramonės plėtra, faksimilė, taip pat "specialiosios paskirties klausimynai", kuriuos užpildė į Sovietų Sąjungą atvykę žymūs vokiečių mokslininkai.
Vokiečių mokslininkai TSRS
Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Vokietija turėjo potencialą savo branduolinio ginklo kūrimui. Visų didžiųjų šalies miestų tyrimų institutuose buvo atliekami eksperimentai su branduoliniais reaktoriais, buvo tiriamas izotopų atskyrimas ir atominės bombos dizainas.
1945 metais, Raudonajai armijai įžengus į Berlyną, sovietų vadovybės nurodymu buvo surengta vokiečių specialistų paieška, siekiant išsiaiškinti jų branduolinių ginklų, taip pat pramoninės ir laboratorinės įrangos raidos patirtį.
Dėl to kai kurie vokiečių mokslininkai pateko į sovietų kariuomenės užimtą teritoriją. Šalies vadovybė nusprendė pakviesti šiuos specialistus dalyvauti įgyvendinant atominį projektą TSRS. Iš viso daugiau nei 300 vokiečių, įskaitant jų šeimas, savanoriškai atvyko į Sovietų Sąjungą dirbti atominės energetikos pramonėje.
Kaip prisiminė patys tyrėjai, Sovietų Sąjungos kvietimas padėjo jiems išgyventi nedarbą ir badą, kilusį po karo Vokietijoje. TSRS jie dirbo, gaudavo atlyginimą ir gyveno gana patogiomis sąlygomis. Vėliau, šeštajame dešimtmetyje, jie grįžo namo — į Vokietijos Demokratinę Respubliką ar į Vokietijos Federacinę Respubliką.
Šeši specialūs klausimynai
"Rosatom" paskelbė klausimynus, kuriuos užpildė šeši į TSRS atvykę vokiečių specialistai: Nobelio premijos laureatas Gustavas Hertzas, Nikolausas Rielis, Manfredas von Ardennas, Peteris Thyssenas, Heinzas Posas ir Robertas Depelis. Kiekviename dokumente yra atsakymai į beveik penkiasdešimt skirtingų klausimų. Hertzas TSRS vadovavo institutui "G", kuris buvo specialiai jam sukurtas Agudzery sanatorijoje, netoli Suchumio. Šio instituto tikslas buvo pramoniniu mastu išplėsti urano dujų difuzijos sodrinimą.
TSRS vadovybė gyrė vokiečių ekspertų indėlį prisidėjus prie sovietinės atominės bombos kūrimo.
Pavyzdžiui, Nikolausui Rieliui 1949 metų spalį, praėjus dviem mėnesiams po sėkmingo pirmojo atominio užtaiso bandymo, tarp 36 pirmaujančių specialistų (ir vieninteliam iš užsieniečių) buvo suteiktas socialistinio darbo didvyrio vardas, jam taip pat buvo įteikta pirmo laipsnio Stalino premija — aukščiausias TSRS valstybinis apdovanojimas mokslo ir technologijų srityje.
Savo ruožtu Hertzas gavo antrojo laipsnio Stalino premiją. Manfredas von Ardennas, tapęs TSRS "A" instituto mokslo direktoriumi kitoje sanatorijoje ("Sinop" Abchazijoje), sukūrė naują galingą jonų šaltinį masės spektrometrui, kuris reikalingas urano izotopų mišiniams analizuoti. Mokslininkas du kartus laimėjo Stalino premiją: 1947 metais — už elektroninio mikroskopo išradimą, o 1953 metais — už elektromagnetinį izotopų atskyrimą ir ličio-6 izotopo, reikalingo termobranduoliniams krūviams sukurti, gamybą.
Peteris Thyssenas buvo apdovanotas pirmojo laipsnio Stalino premija ir Lenino ordinu, taip pat TSRS valstybine premija ir Raudonosios vėliavos ordino apdovanojimu.
Prieš karą Heinzas Pose'as užsiėmė branduoliniais tyrimais Vokietijoje, o 1940-ųjų pradžioje dalyvavo kuriant eksperimentinį sunkiojo vandens branduolinį reaktorių, kuris 1942 metais susinaikino avarijos metu.
TSRS Pose'as dirbo "B" laboratorijoje prie Obninsko stoties, Kalugos regione (dabar "Rosatom" įmonė — Leipunsko fizikos ir energetikos institutas). Dėka Vokietijos ekspertų, vadovaujant Posei, "B" laboratorija per trumpą laiką tapo išsamių eksperimentinių ir teorinių branduolinių procesų ir branduolinių reaktorių raidos tyrimų centru.
Galiausiai Robertas Depelis, kuris taip pat dalyvavo kuriant eksperimentinį branduolinį reaktorių Vokietijoje, padėjo Sovietų Sąjungai pradėti gaminti sunkųjį vandenį, kuris suteikia galimybę organizuoti branduolinio reaktoriaus veikimą naudojant nesodrintą natūralų uraną. Mokslininkas vadovavo Voronežo universiteto Eksperimentinės ir branduolinės fizikos katedrai, po to persikėlė į Vokietijos Demokratinę Respubliką.
