Pastaruoju metu Didžiosios Britanijos premjerui Borisui Džonsonui labai nesiseka: jo politinė karjera ritasi nuo pažeminimo iki pažeminimo neprarandant entuziazmo ir greičio.
Visai neseniai jis viešai pareiškė, kad "Brexit" 2019 metų spalio 31 dieną įrodys, jog Vladimiras Putinas neteisus ir Vakarų liberalizmas gyvas. Tačiau "Brexit" neįvyko, ir Džonsonas (jei turėtų sąžinę) dabar turėtų parašyti straipsnį, pripažįstantį Rusijos lyderio teisumą ir teigiantį, kad Vakarų liberalizmas vis dėlto mirė.
Tačiau labai mažai tikėtina, kad buvęs Londono meras ir dabartinis Jos Didenybės vyriausybės vadovas ras stiprybės tai pripažinti, nes tikriausiai jį kankina dvasinės kančios dėl žeminančio kito svarbaus politinio mūšio pabaigos, kuris taip pat yra netiesiogiai susijęs su Rusija.
Radikalusis britų konservatorių sparnas, kurio ryškiausias atstovas yra osmanų kilmės premjeras Borisas Džonsonas (jo prosenelis Osmanas Ali Kemalis, gimęs Anglijoje, tapo Vilfredu Džonsonu, kad geriau įsilietų į Britanijos visuomenę), turėjo keletą įdomių idėjų, kaip atkurti buvusią imperatoriškąją didybę. Be to, kad buvo bandoma pastatyti Singapūrą Temzėje, nepriklausomą nuo Europos Komisijos galios, kuris lėmė dabartinį farsą "Brexit" pavidalu, ypatingą vietą šių imperatorių planuose užėmė idėja paversti Didžiąją Britaniją energetikos supervalstybe. Jungtinės Valstijos — šalis, kurioje vyko "skalūnų revoliucija", leido užpildyti pasaulio rinką pigia nafta, o vidaus — pigiomis dujomis bei tiekti SGD eksportui.
Borisas Džonsonas, būdamas Londono meras, buvo pasirengęs paaukoti savo reputaciją ir būti kritikuojamas aplinkosaugos aktyvistų bei įtakingo žaliųjų lobizmo, kad būtų reklamuojamas Amerikos "skalūnų revoliucijos" anglas. Būsimasis ministras pirmininkas buvo toks tikras, kad JK sugebės pagaminti didelį kiekį dujų (ir, galbūt, naftos), ir taip tikėjo "frekingo" [hidraulinio uolienų skaldymo dujoms ar naftai išgauti — Sputnik] naudojimo galimybėmis, kad į šias idėjas įtrauktos tokios tezės kaip "frekingas" — puiki žinia žmonijai", ir raginama, kad "mes turime sukti ir įmerkti kiekvieną akmenį [JK — Sputnik], ieškant skalūnų dujų".
Didžioji dalis rusų skaitytojų nežino apie didelę nacionalinę gėdą, kilusią Didžiojoje Britanijoje dėl skandalo, susijusio su "Skripalių byla" ir turinčio "dujų prieskonį", nors ir ne skalūninių. 2018 metų kovo mėnesį, kai antirusiškos isterijos pikas buvo anglakalbėje žiniasklaidoje, orai salos gyventojams pateikė nemalonų siurprizą: dėl žemesnės temperatūros ir Britanijos energetikos sistemos nesugebėjimo susitvarkyti su situacija, teko importuoti SGD iš Rusijos. Norėdami suprasti emocinių traumų, sukeltų britams, lygį, galime pacituoti populiaraus (ir konservatyvaus) laikraščio "The Sun" redakcijos antraštę: "Klausėme ekologiškų svajotojų apie "frekingą", o dabar priešiška Rusija šildo mūsų namus. Dėl savo tikėjimo vėjo ir saulės energija, kuri šiandien pasirodė nepaprastai nepakankama, mes tapome priklausomi nuo priešo".
Atvirai kalbant, JK nėra priklausoma nuo Rusijos dujų. Pagrindiniai dujų importo šaltiniai — Norvegija, "Kataro" suskystintos gamtinės dujos ir dujotiekio dujos iš kontinentinės Europos "dujų mazgų", iš tikrųjų tiekiančių nemažą kiekį Rusijos dujų, tačiau nustatyti, kokia jų procentinė dalis patenka į JK, yra sudėtinga užduotis. Atsižvelgiant į nedidelę 2018 metų pavasario klimato krizę, įprasto importo nepakako, o Rusijos SGD buvo pigiausios "greitosios" dujos. Tačiau nepaisant viso to, emocinės traumos ir reikalavimai padaryti Didžiąją Britaniją nestabilią naudojant "frekingą" (būtent to reikalavo tas pats "The Sun" leidinys) išliko. Džonsonas padarė viską, ką galėjo, kad užtikrintų Britanijos "skalūnų revoliuciją", nepaisydamas visų aplinkos protestų ir kairiųjų bei "žaliųjų" politikų kritikos.
Pirmalaikių Parlamento rinkimų išvakarėse Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas buvo priverstas iškelti baltą vėliavą. Džonsono vyriausybė oficialiai paskelbė Anglijos "frekingo" moratoriumą.
Verslo, energetikos ir pramonės strategijos sekretorė Andrea Leadsom teigė, kad vyriausybė "turėtų taikyti šį moratoriumą, kol mokslas nepasikeitė", matyt, numanydama ryšį tarp skaldymo ir žemės drebėjimų, kuriuos nustatė britų mokslininkai. Taip pat (galbūt) suvoktas ryšys tarp angliavandenilių gavybos ir klimato pokyčių. Verta paminėti, kad prieš tai Didžiosios Britanijos vyriausybė visiškai nesirūpino aplinkos problemomis, susijusiomis su hidrauliniu uolienų skaldymu, nors jie jas gerai suprato. Nepaisant nustatyto moratoriumo, vyriausybė vis tiek pareiškia, kad "skalūnų dujų Didžiajai Britanijai reikės artimiausiems keliems dešimtmečiams". Su šiuo vertinimu sunku ginčytis, nes Europa dabar patiria tam tikrų sunkumų, kurie turės didelę įtaką Europos dujų rinkos konfigūracijai, iš kurios, prisiminkime, JK gauna didelę savo "mėlynojo kuro" importo dalį. Problemos esmė: dujų gavyba Europoje mažėja.
Šiais metais Nyderlandai priėmė galutinį sprendimą sustabdyti gavybą (taip pat ir dėl žemės drebėjimų) didžiausiame Groningeno telkinyje. Tai padidins visos Europos dujų importo poreikius. Be to, Groningenas "mirė", o jo sutartys išliko, pasak specializuotos agentūros "S&P Global Platts", vyriausybė ir kiti bendrovės akcininkai, sudarę ilgalaikes dujų pardavimo sutartis, turės ieškoti būdų, kaip jas įvykdyti, ir tai vėlgi yra importo augimas, daugiausia iš Norvegijos ir Rusijos.
Danija, paskutinė šalis, kuri sutiko dėl "Nord Stream-2" dujotiekio tiesimo, tai padarė praėjus kelioms savaitėms po to, kai buvo priimtas sprendimas sustabdyti gavybą pagrindiniame Danijos "Tyra" telkinyje. Danai vis dar tikisi per trejus metus užtikrinti, kad joje gaminamos dujos nebekeltų seisminės rizikos, ir prieš tai jie turės pirkti dujas Vokietijoje, o Vokietija tas pačias dujas importuoja iš Rusijos per "Nord Stream" ir ateityje per "Nord Stream-2". Jei Boriso Džonsono planas plėtoti skalūnų gamybą JK būtų įgyvendintas, Londonas turėtų galimybę užsidirbti pinigų pagal esamą situaciją arba bent jau nepriklausyti nuo kainų nustatymo Europos rinkoje ir nuo dujų eksportuotojų, kuriems atstovauja Rusija, Norvegija ar Kataras. Kai kurie "Nord Stream-2" priešininkai turi viltį, kad jų pačių "skalūnų revoliucija" įvyks Didžiojoje Britanijoje, tačiau revoliucija oficialiai atšaukta.
Paradoksalu, tačiau tiek į Džonsona, tiek į Gretą Thunberg, tiek į kitus pseudo-aplinkos aktyvistus, taip pat į jų rėmėjus ir žiniasklaidos palaikymo grupę verta atkreipti dėmesį. Būtent jie padarė tai taip, kad investicijos į bet kokią tradicinės energijos formą — nuo naftos ir dujų iki atominių elektrinių — taptų toksiškos politiniu požiūriu. Ši situacija atneš milžiniškas pajamas šalims, kurios nepasidavė "žaliajai beprotybei", o Europos politikai, kaltinantys Thunberg tuo, kad jo darba Kremliui, turės papildomų argumentų savo beprotiškoms sąmokslo teorijoms paremti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
